Jau nuo ankstyvo pavasario pradėjome laukti šios kelionės ir pagaliau ji atėjo!
Visą naktį praleidę autobuse, ryte buvome pakankamai žvalūs ir pilni jėgų, todėl nužygiuoti 15 km slidžiais laipteliais ir tilteliais, įtempus visus kūno raumenis, kad neįsėsti į pažliugusį takelio purvą, mums pasirodė vieni juokai. Sodriai žalia gamta ir žliaugiantis už apykaklės lietus mus taip įkvėpė, kad 13 žmonių, netilpę į vietinį, pasibaisėjusio vairuotojo vairuojamą autobusiuką, nusprendė nueiti dar papildomus 7 km iki viešbučio. Čia išsidalinome kambarius, skaniai pavalgėme ir dar spėjome į baseiną!
Antrą dieną išsiruošėme į netoliese stūksančią dar XII amžiuje pradėtą statyti Špišo pilį. Jau iš tolo pastebėjome ją, didingai stovinčią ant aukšto kalno. Apstulbino jos dydis, didybė ir įvairūs užkaboriai. Ypač žavėjo vaizdas, atsiveriantis pažvelgus pro bet kurį langą – miestelis, toliai ir kalnai. Labai buvo įdomu pažižvalgyti po senovinę virtuvę, vonią, bažnyčią ir sunkiai suvokiamu žiaurumu persmelktą kankinimų kambarį. Jame apsilankę supratome, kad ne mūsų laikais visuomenė žiauri ir sugedusi, oi ne mūsų…
Špišo pilies kiemas garsus ir jame gyvenančiais starais, kurie netruko mus nudžiuginti savo švilpimu, o akylesni juos net pamatė bei nufotografavo!
Geras dvi valandas paalsavę viduramžių dvasia, prisipirkę arbaletų, kardų ir magnetukų, grįžome į viešbutį. Pakeliui vyko aršios diskusijos: į zoologijos sodą eisim ar neisim…Galų gale komanda išsiskyrė į kelias grupeles savarankiškam miestelio pažinimui. Vakare susirinkus buvo smagu klausytis kas ką nuveikė – vieni aplankė žvėrelius, kiti apžiūrėjo tikrai gražų Spiški Ves miestelį, treti jo prekybos centrus – ir visi buvo patenkinti.
Prieš vakarienę dauguma sušokom į baseiną ir sustingusius raumenis bei kaulus šildėme pirtyje. Baseinas tikrai puikus, ilgas, erdvus, tokio Lietuvoje neturime: didelis džiaugsmas kelionės metu ne tik vaikams, bet ir tėvams. Ir dar vienas įrodymas, kad vaikai žygiuose fiziškai nepavargsta – po visos dienos keliavimo pilni energijos dar turškiasi baseine, iškrapštyti neįmanoma!
Na, o po vakarienės prasidėjo „cementovkės” Vaikai susėdo žaisti įvairius žaidimus (beje, prieš tai paprašę tėvų bent 15 minučių ramybės ), o tėvai – kalbėtis ir dalintis įvairiomis patirtimis. Dvi valandos praėjo besijuokiant ir vis labiau susipažįstant. Visi nutarėm, kad ši, ramioji diena, buvo puiki.
Trečia diena. Pagal planą ir įsivaizdavimą turėjo būti panaši į pirmąją dieną. Atsimindami kokiais purvinais batais grįžome pirmą kartą, pasiėmėme persiauti, kad neišpurvintume autobuso. Kas galėjo žinoti, kad šį kartą batus ne išpurvinsime, o nuplausime iki blizgesio! Ne juokas 6 km bristi kalnų upe, šokinėjant nuo akmens ant akmens! Tačiau gamtos grožis atpirko bet kokį vargą. O likę 10 km nuostabiai žaliu mišku pasirodė kaip lengvas pasivaikščiojimas. Į viešbutį grįžome pavargę, bet geri įspūdžiai tiesiog „pro ausis lindo“. Ir, kaip ir reikėjo tikėtis, vos grįžę, vaikai vėl sušoko į baseiną.
O 8 grupės nariai šią dieną pasirinko ne gamtą, o kultūrą. Nuodugniai išnagrinėjo nediduką, bet pilną įdomybių Spiški Novy Ves miestelį.
Paskutinė diena. Ryte visi pavyzdingai punktualiai išsiregistravę iš viešbučio susėdome į autobusą ir patraukėme ieškoti aukštesnių kalnų. Netrukome pasiekti jų papėdę. Visus daiktus palikę autobuse, ėmėme kopti. Dauguma, paklausę „protingo” vadovės patarimo, apsimovė trumpas kelnes ir dėl visa ko pasiėmė po džemperiuką. Ooooi kaip jie gailėjosi to kylant į viršų. Jau ties 1000 metrų aukščiu pradėjo mus taršyti stipriausias vėjas. Bet tokio, koks jis buvo ties kalno balnu, 1800 metrų aukštyje, niekas nei matė, nei patyręs buvo. Ledinis, iš kojų tikrąja to žodžio prasme verčiantis, vaikus ir šunis kaip lapus skraidinantis… Maža to, kuklus upelis ir smaragdinis ežeriukas, taip džiuginęs mus pernai, šiemet buvo iš krantų išsilieję ir šniokščiančia srove virtę vandens gaivalai. Buvo tikrai siaubingai baisu peršokti per tą upę. Mažesni vaikučiai klykė, narsiosios mamos, tramdydamos baimę, nešė, vedė ir tempė juos į priekį, nes kitos išeities nebuvo. Prieš mus ėjo vyriškis su didoku šunimi, kuris narsiai kovėsi su vėju, tačiau, kol neįsikando šeimininko ištiesto pagalio, pereiti per upę nesugebėjo. Bet visame tame chaose buvo ir nuostabi akimirka, dar kartą įrodanti, kad mus kažkas saugo – pačiu baisiausiu momentu staiga iš po akmenų iššoko gražuolis kalnų ožys, prie pat mūsų, ir grakščiai nušuoliavo per akmenis tolyn. Tai suteikė vaikams didelio džiaugsmo ir drąsos irtis pirmyn. Toliau kelias darėsi vis lengvesnis, o pasiekę kalnų kavinę, pavalgę ir sušilę, iki autobuso jau sugrįžome pasišokinėdami. Džiaugiuosi visa kelione ir nuostabiais bendrakeleiviais, ačiū jums už kantrybę ir atlaidumą, entuziazmą ir žibančias akis! Iki kitų kartų!!! Įspūdžiai Dovilės, nuotraukos Eglės ir Dovilės
