2018.06.09. – Jobanachiris -V

Netark Jobanachirio vardo be reikalo! Jį ištaręs, iškrenti iš žaidimo. Bet dabar jau galima.
Antrąjį birželio savaitgalį nugriaudėjo jau penktojo vandens ultramaratono „Jobanachirio“ startas. Ir pasipylė į upes 20 ekipažų išprotėjusių optimistų, visiškų vandens psichų. Palaikymo komandai teko skaičiuoti visus kaip viščiukus, kad nei vienas nepasimestų, nepritrūktų dėmesio, kąsnio, meilės ir šilumos. Čia kiekvienas gauna savo dozę emocijų, patirties, supratimo, savęs pažinimo. Todėl rašysiu apie savo, naujoko patirtį.
Jau 2017 –ųjų birželį tvirtai žinojau, kitąmet plauksiu. Nežinau, ar tai buvo drąsus, ar kvailas apsisprendimas, nes… iki tol gyvenime nebuvau sėdėjęs plastikinėje baidarėje. Bet azartas buvo didesnis už abejones. Buvau ir esu beprotiškai dėkingas sūnui, 14-os metų vaikinui, kuris pasirašė šiai tėvo beprotystei. Tad susiorganizavome keletą pasiplaukiojimų, įgijome mažumėlę patirties. Laukiau nekantriai, jaudinausi. Likus mėnesiui, su Daliumi atlikome žvalgybą. Atrodė, bus aiškiau, bet tie išžvalgyti pirmieji 48 kilometrai veikiau dar labiau kėlė startinį jaudulį. Bet jau tada rašiau, kad bus verta. Buvo? Taip, buvo !!! Ar kartosiu? Tikrai taip !!!
Birželio 9-osios rytas. Atsibundu 5.20 be žadintuvo. Protas sako: „-Miegok kvailį, laukia para intensyvaus fizinio darbo ir nemigos“. Bet organizmas atsisako klausyti proto, matyt mobilizuojasi, pulsas pakilęs, o vienintelė mintis galvoje – noriu greičiau į upę.
9.00 autobusas Priespauda – Rudninkai pilnas optimistų. Valandžiukė ir pro langus matome išrikiuotas baidares, plazda vėliavos, pasitinka palaikymo komanda. Paskutinis rausimasis daiktuose, spėjimas, ko prireiks per pirmuosius 36 kilometrus, pasveikinimai, foto prie KK sienelės, numerio klijavimas (5) ir – į Merkį. Prieš akis nežinia kiek valandų baidarėje, nežinomos upių atkarpos, nežinia koks jėgų ir ištvermės rezervas… Žinomasis tik vienas – puiki oro prognozė. Merkio 6,6 km atkarpą pavadinčiau kiek nervinga. Ne todėl, kad kažkas nervintų. Startavus tiek daug baidarių, sunku buvo atrasti tinkamą ritmą ir greitį. Sukame į Papio kanalą. Tai 4 km ilgio žmogaus rankų darbas. Kanalas išraustas tam, kad didelę dalį Merkio vandens „paskolinti“ Vokei, kuri kadaise turėjo sukti pagrindinės Vilniaus elektros tiekėjos – Grigiškių HE turbinas ir dar aprūpinti vandeniu popieriaus fabriką. Bet dabar ne apie istoriją. Aplinkui Papio kanalą – durpynai. Tai vandenskyra tarp Merkio ir Vokės baseinų. Ar pastebėjote vieną kitą upelį, kuris išteka o ne įteka į kanalą? Papio ežeras – keistas. Pusantro kilometro irkluoji dumblynu. Vokės aukštupyje srovės beveik nėra, gana nuobodu, o tai reikalauja jėgų monotoniškam irklavimui. Tik ties Pagiriais jaučiama padoresnė srovė. Bet artėjant prie pirmojo paramos punkto, viskas tik gerėja. Suprantu, kad nusiteikimas ir jėgų rezervas visai kitoks nei tikėjausi, viskas einasi lengviau, jaučiamės tik apšilę, srovė greitėja, prasideda pirmosios rėvos. Štai ir pirmoji atrakcija – Vaidotų vandens malūno užtvanka. Jamam iš dešinės. Jamam sėkmingai, bet atsisukęs matau, kaip vandens pursluose prapuola Prapuolenių komanda. Vėliau sužinau, kad ten vertėsi ne viena baidarė. Bet juk vanduo turi nuostabią savybę – išdžiūsta. Prieš startą kažkas pajuokavo, kad „2 pi OO“ komanda – didžiausio biudžeto, nes turime asmeninį palaikymą. Nežinau dėl biudžeto, bet žinau, kad buvau labai laimingas, jog į palaikymo komandą įsiliejo dukra, ir dar draugę įkalbino. Taigi, pasinaudojant pažintimis palaikymo komandoje, pirmo etapo pabaigoje nuteka informacija, kad sustojime laukia šaltibarščiai 😊. Atsiprašau visų, ką sugundžiau šaltibarščiais ir pamečiau. Šaltibarščiai, pasirodo, buvo palaikymo komandos vidiniam vartojimui . Bet tikiuosi, Dalius atsižvelgs į šią aplinkybę kitais metais. Dovile, tie trumpi masažiukai – kaip šviežias medus ant naminio sūrio!!!
Visi žino, kad tai ne lenktynės, bet jei atvirai, ta ambicija pasivaržyti, vis tiek kažkur giliai kirbėjo. Pirmame sustojime sužinome, kad sekasi labai neblogai. Tada kyla azartas. Ne dėl to, kad kažką aplenktum, o kad sau šį bei tą pasakytum, pamatytum kaip atrodai tarpe kitų optimistų ir juk taip tiesiog įdomiau.
Užtrukę ilgiau nei planavom (laikas ilsintis bėga žaibiškai), judam toliau. Antrasis, 45 km etapas žadėjo daugiausia emocijų irkluojant. Vokė tampa srauni, linksma, įdomi ir tuo žavinga. Tikras džiaugsmas vandenininkui. Bet yra ir apie ką pasvajoti. O jei nebūtų tų užtvankų ties Lentvario gatve ir Grigiškėse… Tai būtų upė – perlas. Užtvankos gaišina. Šlepsim per asfaltą su baidare, vairuotojai nužvelgia keistais žvilgsniais. Prie upės žmonės ilsisi, sveikinasi, klausia kur plaukiame. Atsakymas standartinis: „Iki Talino“. Vietomis upės nuolydis plika akimi matomas. Už Grigiškių HE – ekstremaliausia atkarpa. Sako, čia net vyksta baidarių slalomo varžybos. Viskas sėkmingai įveikta. Tik ties žiotimis vėl stojam išsipilti vandens iš baidarės. Smagus, bet šlapias reikalas.
Toliau – jau pažįstama, jos didenybė Neris. Nerimi domėjausi ir plaukiau 2016-ais. Prieš akis – greičiausia ir gražiausia jos atkarpa iki Kernavės. Čia upė po ledyno atsitraukimo prasigraužė sau kelią per moreninį kalvagūbrį. Tik akmenų nesugebėjo nuridenti iš kelio, tad suklojo į rėvas. Dažna jų vardus turi, nes buvo tarsi kelio ženklais, kadaise upe gausiai plaukusiems sielininkams. Esu labai maloniai nustebintas. Aukštas pavasario vanduo ir galingas ledonešis atliko puikų darbą! Kadaise, kol baltarusiai neužtvenkė Neries ir neatėmė trečdalio vandens debito, upė puošėsi smėlėtais krantais ir skaidriu vandeniu. Nukritus vandens lygiui, apmirus paupio kaimams, nustojus ganyti gyvulius pakrantėse, upė apžėlė. Ir štai toks siurprizas, džiaugsmas akims ir dūšiai! Ledonešis padirbėjo tarsi barzdaskutys. Daugelyje vietų vėl baltuoja nedideli smėlio paplūdimiai, ištisos atkarpos nuklotos baltu žvirgždu. Medžių kamienai baltuoja be žievės.
Saulė leidžiasi, statūs krantai dažosi vakaro raudoniu, bet mėgautis vaizdais nėra laiko. Ramius pliosus keičia nartai, o štai ir rapa Avelė, už Valų kaimo – Baliaus rapa. Artėja galingiausia ir ilgiausia sėbrinė Neries rėva – Saidė. Štai pažystama buchta. Kažkur čia įteka graži upelė Čekonė. Čia ir prasideda Saidė, dar vadinama „Velnių taku“. Ar supratot ką čia prirašiau? Žinote, kas yra sėbrinė rėva ? Seniau Nerimi plaukė tūkstančiai sielių. Iš Gudijos miškų pirkliai medieną plukdė link Karaliaučiaus. Sielininkų kalboje: pliosas – ramus upės ruožas, nartas – greitos srovės ruožas, buchta – įlinkis, rapa – rėva. Bet gana čia kalbotyros. Ulaž, ulaž! Šibuj, šibui! (ulaž ! – jėgos !, šibui ! – varyk !) Saidę praplaukiame nesušlapę. Gudai (nevalia baltarusais vadinti) sielininkai sakydavo: “Soidzie projdze – dalše poidze…” (Saidę praplaukęs, toliau plauksi). 1857 m. Nerimi keliavęs grafas K. Tiškevičius rašė: „Niekur per visą mano kelionę nebuvau aptikęs tokios aibės pavojingų akmenų….“.
Temsta pamažu, juk artėja Joninės. Paukščiai tyla, pakrantėse uodegomis pliaukši pabaidyti bebrai. Gaudom pagrindinę srovę, smagiai pralekiam Olesniko, Naujosios Rėvos, Kiaulės rėvas. Nuotaika gera, tempas geras. Pečiai suakmenėję, užpakalis suaugęs su sėdyne, bet apie tai tiesiog nebegalvoji, nekreipi dėmesio, nes tiesiog… kitaip nebus. Posūkyje, ties įspūdingiausia Paneriškių atodanga, stojame persirengti nakčiai. Užpakaliui džiaugsmas, pagaliau gaus 15 min horizontalioje padėtyje . Šibuinam toliau. „Motoras“ ima kaisti, vėl nusirengiu. Prietemoje atpažįstame Asiūtiškių konglomerato luitą ir Karvutės akmenį. Puiku, vadinasi prasideda Elniakampio vingis ir artėja antrasis poilsio sustojimas, artėja šilta grikių košė ir nuostabus Dovilės masažiukas. Beje, nuo Asiūtiškių iki Kernavės, 26 kilometrus Neries upe, 1920 m buvo nustatyta demarkacijos linija tarp Lietuvos ir lenkų okupuotos teritorijos. Mūsų sustojimas, kairiame – lietuviškame krante. Purės rėva – plačiausia Neries vieta, kone 150 metrų. Ją praplaukiame jau sutemus. Greitis geras, matomumas jau nebegeras, girdi, kad praleki kažkur netoliese šniokščiantį akmenį. Keistas jausmas. Bandom degti ciklopus. Maniškis galingas, būtų naudingas, jei ne rūkas. Gal geriau be šviesos… Šunelio rėva sufleruoja, kažkur čia įteka Dūkšta. Tamsoje – miško siena. Viską pamenu, vadinasi čia bus staigus posūkis į kairę, dar viena rėva (Molynės), už jos tamsoje dar įžiūrimi devyni Vestuvių akmenys ir…. prožektorių švieselės tolumoje, pasitinkančių šūksniai, šypsenos, poilsis užsisėdėjusiam kūnui.
Stengiamės neužsibūti antrame sustojime. Rasa informuoja, kad išplaukiame ketvirti. Keistas jausmas apima lipant į baidarę ir atsispiriant į visišką tamsą. Bet akys greitai pripranta. Kartu išplaukia vienišas brolis ir amžini 18-mečiai. Trise plaukti smagiau, miegas neima. Kyla rūkas. Laukia apie 14 kilometrų monotoniško irklavimo iki Salinės rėvos. Ją dar klaidingai vadina Druskine. Neva čia 1856 m ant akmens sudužo laivas su anuomet labai brangiu kroviniu – 500 statinių druskos. Bet upeivių žodyne sola, solka – sala, o ne druska. Prieš Kernavę – sala, o prie salos – akmenys Kunigas ir Avinas. Chm… koks keistas vardų derinys… Dešiniame krante esančią Kernavę išduoda bažnyčios bokštas. Už Kernavės, „šūksnio atstumu nuo karaliaus būstinės“ – Baltasis kalnas. Taip keistai kryžiuočiai karo žygiuose atstumą matuodavo. Vienoje kronikoje rašoma, kad per šūksnio atstumą brasta per upę buvusi. Sausą vasarą, nukritus vandeniui, žvelgiant nuo Baltojo kalno, tą brastą ir dabar matyti galima. Toliau vėl apie 8 kilometrus monotoniško irklavimo iki Totorės rėvos ties Dailidžiais. Brėkšta. Mano bendrininkas ima pauzę. Tegu pasnaudžia. Laikosi vaikinas tvirtai, nei karto nieku nesiskundė, neaimanavo. Pakrantėse bunda paukščiai. Iki šiol plaukėme trise, bet 18-mečiai su jausminguoju balionu jungia aukštesnę pavarą ir pamažu nutolsta rūke.
Kuo labiau aušta, tuo gražesni rūko bokštai kyla nuo upės. Vaizdai ir paukščių giesmės leidžia negalvoti apie nuovargį, skaudančius sąnarius, nejautros apimtą užtirpusią sėdynę, sušalusias kojas. Stebiuosi, kaip organizmas sugeba mobilizuotis. Miegas visai neima, net žadėtos haliucinacijos nelanko. Pasidaro liūdnoka. Na, aš čia apie haliucinacijas, taip tikėjausi ir va – nėra.
5.00 ryto. Valio, Čiobiškis. Į Musės upės žiotis atplaukėme kartu su „Broliu.. be sesės“. Tik kojos paliečia šiltą smėlį, pradedu drebėti. Atrodo – nešalta, bet toks drebulys! Bristi aukštyn upe – kilometras. Bet tai užima pusvalandį. Pagaliau 3-oji poilsio vieta. Įveikta 118 km. Ant kranto – tik keturios baidarės, vadinasi atvykome penkti kartu su Saulium. Kyla mintis – paskutiniame etape – išsikrauti baterijos likutį. Sportinis interesas neužmušamas. Turim laiko iki atplauks visi ekipažai. Krentam miegoti. Pievoje, tarsi kokonai miegmaišiuose, snaudžia tie, kas jau atplaukė.
Apie 10.00 trečioji stovyklavietė ištuštėja. Visi gyvieji pajudame link paskutinio etapo – starto Širvintos upėje. Man, ir ne vienam kitam, buvo susidariusi kiek klaidinga nuomonė, kad etapas daugiau simbolinis. Palaikymo komandos išvalytos baidarės ir niekingi 27 kilometrai. Širvinta labai graži !!! Daug galingų riedulių, aukštų atodangų. Bet ji tapo netikėtu siurprizu, daug kantrybės ir fizinių jėgų reikalaujančiu plaukimu – bridimu. Trūko vandens upėje, bet daugelio lūpose, spėju, netrūko keiksmažodžių. Daug seklių rėvų. Kaip nesistenk, vis pakimbi ant akmens. Lipi, stumi, brendi, trauki, šoki plaukti ir vėl pakimbi. Jau ėmėm nekantriai laukti, kada gi pagaliau ta Šventoji. Paskutinius 2,7 km Šventojoje jungiam aukščiausią turimą pavarą. Jau niekas nebesutrukdys, bet įdomu, kiek dar yra likę jėgų. Vienas, antras upės vingis ir tolumoje – Upininkų tiltas. Aidi šilti sveikinimai, apkabinimai, nuoširdžios šypsenos, teikiami diplomai ir medaliai. Rankos akmeninės, kojos dreba, pilvo raumenų nerasta.
Palaikymo komanda – jūs fantastiški. Priplauki prie kranto, o tau net baidarės išsitraukti neleidžia. Ryte – švarios valtys. Viskuo pasirūpinta, net masažu 😊. Viskas sunešta, sunumeruota, išrikiuota, viskuo pasirūpinta. Vienintelis palinkėjimas – daugiau šaltibarščių kitais metais 😊. Mums, plaukiantiems tereikia – irkluoti, o palaikymo komandai – lieka visa kita.
Pagarba visiem, kas finišavo, pagarba visiems, kas nefinišavo, bet bandė. Jau vien pasiryžti tam, priimti teisingą sprendimą, kada laikas sustoti – taip pat yra pergalė prieš save.
Iš taško į brūkšnį… Niekas nesakė, kad bus paprasta, tik pažadėjo, kad bus verta.
Iki kitų metų.                                                                Įspūdžiais dalijasi Arnordas, nuotraukos Agnės, Arnoldo, Dovilės ir Rasos

Ultra maratonui pasiruošę :)
Instruktažas prieš šokant į beprotybės glėbį :)
Įteikiamos ekipažų regalijos :)
Baidarės puošiamos atributais :)
Prie senojo Gardino tilto – pirmas sustojimo punktas :)
Elegancija ir maratone elegancija :)
Antrame punkte prie Elniakampio verda karštas gyvenimas :)
Verdama stiprybės teikianti grikių košė bei šilumą teikianti karšta arbata :)
Kai upėje pritrūksta vandens… :)
Lyg kokonai: trumpam poilsiui sukritę anksčiausiai atplaukę :)
Bundančios dienos grožis :)
Rytinis rūko šokis upėje :) Vien dėl tokio vaizdo buvo verta plaukti :)
Paskutinis etapas prasideda!
7 val. ryto, pats laikas išvesti baidarę pasivaikščioti :D
Pasivaikščiojimo draugų, kurie išmatuoja gylius, daugėja :)
Sąžiningai užtarnautas žavus superdiplomas :)