Tokios gražios Biržų apylinkės, šitokie smagūs ir rūpestingi organizatoriai, o mūsų atvyko tik tiek?! Beveik visiškai KK netyrinėtas Lietuvos kraštas tapo tikru atradimu ir ypatingu nuotykiu, atidariusiu vasarą. Kitąmet atriedėsime autobusu. Gal net dviaukščiu.
Bet apie viską nuo pradžių. Į KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 509 kuopos, Biržų Sėlos muziejaus ir Alfonso Smetonos šaulių 5-osios rinktinės Biržų 501-osios kuopos rengiamą dviejų dienų žygį „Radvilų keliais“ „kampiečiai“ Dalius, Gita, Gintaras, Miglė ir Kamilė startavo mikroautobusiuku iš Vilniaus. Pakeliui susirinkę papildymą iš Panevėžio (Remigijų, Mindaugą ir Rasą), su juokais ir dainomis jau sutemusį penktadienio vakarą pasiekėme Biržų kempingą ir operatyviai įkūrėme KK ambasadą (o kaip be jos? 😉 ). Dar spėjome pastebėti pirmosios vasaros dienos saulę, pasislepiančią Širvenos ežere ir nudažančią horizontą nenusakomais atspalviais. Tuomet sekė pokalbių prie laužo romantika.
Radvilų keliais žygiuoti buvo galima trimis skirtingais maršrutais. Didžioji mūsų „desanto“ dalis ryžosi ilgajai 50-ies kilometrų trasai, kuri per dvi dienas simboliškai susidėjo į šiųmetį Lietuvos 100-metį. Jie startavo anksti ryte ir, kaip netruko suprasti, nepasigailėjo. Pirmasis vasaros savaitgalis šiluma smogė kaip reikiant, todėl ankstyvo ryto vėsa leido įveikti dalį trasos be vargo. Žygio maršrutas rangėsi per vietos įžymybes, lankytinas ir istorines vietas, neaplenkdamas gyvenamųjų vietovių. Dar iš vakaro įžsižiebusi puiki nuotaika neapleido ir ilgame kelyje, todėl buvo aplankytos visos pakelės parduotuvės, pakalbinti visi sutikti draugiški vietiniai gyventojai. 22 km trasą pasirinkusios „kampietės“ visą dieną rinko atgarsius apie „tuos smagius“ KK linksmuolius, drebinančius Biržų apskritį 🙂
Nors kelią pasirinkome trumpesnį, laiką leidome ne mažiau turiningai. Starte iškilmingomis kalbomis sveikino ir gero kelio linkėjo Biržų meras, pirmieji Biržų sąjūdiečiai. Kilometrus iki Karvės olos žygiavome su jaunųjų Šauliukų nešamu Sąjūdžio 30-mečiui įamžinti skirtu ąžuoliuku. Jį pasodinę ir papozavę didžiuliams foto objektyvams, leidomės toliau. Mėgavomės pievų margumu, žavėjomės išlikusiais dvarų fragmentais, bendravome su sutiktais įdomiais žmonėmis. Karštis darė savo, vis labiau svajojome apie ryte neišgertą kavą ir šaltus ledus, kai netikėtai prieš akis išniro transparantas, išganingai skelbiantis „Kava, ledai…“. Egzotiška ir kartu paprasta kaip trys kapeikos „Prie įgriuvėlės“ sodybos šeimininkė mus pagirdė ir atvėsino, taip pat svetingai aprodė savo valdas: smengančioje įgriuvoje baigiančią paskęsti seną pirtį, klėtyje iškabintus rankdarbius, šienu kemšamus čiužinius – „ryt įmonė atvažiuoja, sakė, nori ant šieno miegoti..“. Išbandėme – tikrai patogūs. Pasimėgavome pavėsiu prie mitų ekranizacijai tinkamo ežero, kuriuo jau septynetą metų į sodybą užkąsti atplaukia gulbių pora. „Jei manęs kieme neranda, eina vidun ieškoti“, – pasakojo moteris, – „ o ir išmandrėjo – tik iš rankų lesa, nuo žemės nebetinka“. Kaip vėliau sužinojome, kitoje to ežero pakrantėje, tas gulbinas tądien terorizavo ir užkandžiaujantį mūsų Vadą 🙂 .
Neįtikėtinai žemu bosu bliaunantis „nelietuviškas“ avinas išlydėjo mus atgal į kelią. Buvome gerokai atsilikusios nuo pagrindinio žygeivių būrio, tad nusiteikėme paspartinti žingsnį…tačiau čia pat išniro unikalusis Biržų apžvalgos bokštas. Būtinai turėjome į jį įkopti. Nenuostabu, kad artėjant prie Biržų pilyje įsikūrusio starto-finišo punkto, sulaukėme susirūpinusių organizatorių skambučio „Labas vakaras, Kamile, ar jūs dar einate? Sunerimome, žinote…“. „Oi einam einam! Jau beveik grįžome, užsižavėjome jūsų kraštu!“, – išbėriau nei kiek nemeluodama. Kai pasirodėme finiše, nustebinome savo plačiomis šypsenomis (juk finišuojantys paskutiniai paprastai sunkiai eina ir dar sunkiau renka žodžius). Seniai taip mėgavausi žygine diena! Netrukdė net svilinantis karštis.
Istorija kartojosi su KK 50-ukininkais; jie netgi pasisiūlė į pagalbą, nurenkant trasą žyminčią juostą… Na, bet juk ne pirmas kartas! Pamėginkite sustabdyti į žygeivišką romantiką pasinėrusius „kampiečius“ ir liksite nieko nepešę 😉 Vakarop mūsų gretas papildė Ramunė, jau prie kempingo vartų sužinojusi, kuris iš mūsų ką veikia („viena išvažiavo dviračiu, kitos prie ežero, tikriausiai, maudosi, o aniems tai dar daug kelio liko, tebežygiuoja..“). Sparčiai tuos kraštuos žinios sklinda! 😉
Antrąją žygio dieną nutarėme visi pasirinkti 22 km trasą – juk dar laukė netrumpas kelias namo. Diena visomis prasmėmis nenusileido vakarykštei: gražios vietos, kalbūs vietiniai, organizatoriai, vis privežantys vandens papildymo. Žygį vainikavo finišo spurtas ir bendra nuotrauka. „Grįšim“, – sakėm, – „net tais pačiais keliais prasieiti“. „Lauksim“, – sakė.
O tada užsukome pavakarieniauti ir šokome į kelią namo… Nuostabus vasaros sezono atidarymas – NUOSTABUS! Nepakartojamas žygis! Nesuabejokite eiti „Radvilų keliais“. Važiuosim. Autobusu. Gal net dviaukščiu.
😉 Kamilė
Nuotr. Daliaus, Gitos, Kamilės ir
Alfonso Smetonos šaulių 5-osios rinktinės Biržų 501-osios kuopos
