Nors daugelis žiemos nemėgsta dėl šalčių, tačiau žiema taip pat labai gražus metų laikas, kai žemė dabinasi balto sniego patalais, vandens telkiniai kaustosi ledais, o dėdė šaltis nematoma ranka paviršius margina įmantriausiais raštais, kuriais negali atsigrožėti. Taigi žiemiškai šaltas savaitgalis visai netinkamas laikas sėdėti namuose, todėl pasiėmus termosą ir gerą nuotaiką, drauge su kertamkampiečiais, išsiruošiau pakeliauti ledo takais per marias. Juk tai dar viena unikali ir ganėtinai reta galimybė pažinti mūsų nuostabų kraštą keliaujant visiškai kitaip, leidžiantis į kupiną pavojingo grožio žygį per užšalusias marias.
Šalčio nepabūgę devyni entuziastai ankstų šeštadienio rytą lydimi muzikos garsų ir smagių pašnekesių palengva judėjo pamario link. O pamarys mus pasitiko neįtikėtinai svetingai – savo šiluma skruostus glostančiais saulės spinduliais ir neaprėpiama žiemos baltuma, kurios gilios minkštos romios sniego pusnys užklojusios landšaftą šiltais patalais saldžiam sapnui, akimirksniu užbūrė beribės regimybės grožiu, o šalčio sukaustytos ir saulėje spindinčios sidabro krisleliais marios viliojo savo žavesiu ir atsiveriančiais toliais.
Pirmos dienos popietės žygyje iš Ventės rago į Nidą mus lydėjo netipiniai akiai užšalusių marių vaizdai, pakrantės buvo nusėtos žvejais, o maršrutu Ventė-Nida-Ventė zujo sniego rogės, teikiančios pavėžėjimo paslaugas. Buvau giliai nustebinta tokiu aktyviu judėjimu ant mariųJ. Oras buvo pasakiškas – jokios žvarbos, vėjo ar kritulių, o mus supantis kraštovaizdis kiekviename žingsnyje žavėjo savo minimalistiniu peizažu, nepakartojamais sniego ledo dariniais, pasakiško grožio Nidos saulėlydžiu ar tolumoje mums šviečiančiais vakarinės Nidos žiburiais. Nepakartojamas laikas kupinas susižavėjimo, mėgavimosi, būties lengvumo ir pilnatvės. Pirmos dienos aptarimus lydėjo vakaro pašnekesiai, o patys tikriausi žygeiviai (Dalius, Sabina, Rasa ir Ramutė), be abejonės, pasirinko nakvynę palapinėje.
Išaušo dar vienas nuostabus rytas, o ant marių ledo nubudę kertamkampiečiai, šildydamiesi tekančios saulės spinduliuose, stebėjo naujos dienos gimimą. Ar gali būti kas nors geriau? Pervalka lepino mus saulės šiluma, mėlyno dangaus žavesiu, tik įspėjamieji ženklai „ant ledo lipti pavojinga“ bylojo apie pavojingo grožio grėsmes, o šalia Žirgų rago švyturio ledų sangrūdos buvo nepalyginamai įspūdingesnės ir grėsmingesnės už anądien matytąsias, kas nebyliai liudijo žvejų pasakojimo apie šeštadienį įlūžusį žveją tikrumą. Tos pačios marios, bet viskas visiškai kitaip – absoliuti tyla, apgaulinga ramybė ir tik mes. Bet, ne veltui sakoma, jeigu paklusi visoms nustatytoms taisyklėms, praleisi progą ir liksi nepatyręs tikro nuotykioJ. Taigi, Daliaus vedini ėjome per marias pasirinktu maršrutu, o didingos balta sniego skraiste pasipuošusios Naglių gamtos rezervato Pilkosios kopos atsisveikindamos žvilgsniu mus lydėjo tolstančius pasirinkto tikslo link. Ėjome stebėdami galimas grėsmes ledo dykumą primenančių marių paviršiuje, vietomis įspūdžius paaštrindavo ledo skleidžiami garsai, sutrūkinėjusio paviršiaus, properšų ar sangrūdų vaizdai, tačiau tuo pat metu grožėjomės mus juosiančia ledo karalyste, kupina žavesio, paslapties ir nuotykio. Žvelgiant į ledo ir šalčio sukaustytą minimalistinį peizažą išsigrynino tai, kas svarbu – džiaugtis gyvenimu ir tikru gyvu santykiu su tave supančiu pasauliu. Vienintelis dalykas, kurį gali išgyventi, tai visa širdimi mėgautis tokiomis akimirkomis.
Nors kelionė truko taip trumpai, tačiau įspūdžių ir atsiminimų daugiau nei matytų vaizdų. Man atrodo, kad gyvenimas, tai tos dienos, kurias tu įsiminei. Todėl dėkoju kertamkampiečiams už neeilinę galimybę atitrūkti nuo kasdienės realybės, gyvenimą įprasminančius potyrius, lengvumo pojūtį būnant drauge, jūsų draugiškumą ir gerą nuotaiką – ačiū Jums už tai!
Be to, visų žygio dalyvių vardu, dėkoju Remigijui už neįkainojamą staigmeną – pilną dėžę siurprizų :).
Vida
