Praėjo labai šaunūs ir gyvi metai. Gražiųjų švenčių išvakarėse noriu nuoširdžiai visus pasveikinti ir padėkoti, kad esate kartu. Noriu trumpai pasidalinti, ką gi per šiuos metus visi kartu esame nuveikę.
Per metus esamę surengę 19 žygių, iš kurių 2 – plaukimai baidarėmis, 1 – kelionė į kalnus. Per visus žygius nuėję, nuplaukę, nubridę ar užkopę esame daugiau nei 250 km.
Jauniausias žygeivis buvo 2 mėnesių amžiaus jonavietis. Vyriausia – 74 vilnietė. Vidutinis vaikų amžius yra 8-10 metų.
Mažiausiai žygeivių žygyje buvo 7, daugiausia – virš 80.
Visi kartu esame patyrę gausybę nuostabių įspūdžių, susiradę draugų visam gyvenimui, įgiję neįkainojamos patirties ir išbandę save neįprastose situacijose. Smagu, kad vaikai kartu su tėvais įveikia sunkumus ir sklandžiai išbrenda iš savo komforto zonų.
Vienas iš daugiausiai ištvermės pareikalavusių žygių buvo Krekenavoje, kur 5 valandas ant mūsų galvų liejosi lietus. Tačiau tik labai nedaug dalyvių neišlaikė. Visi kiti ėjo iki galo ir tik džiaugėsi tokiais išgyvenimais. Be to, turėjome galimybę pamatyti iš arti stumbrus bei juos pašerti, argi lietus galėjo tam sutrukdyti!
Labiausiai įsiminusi ir visus suartinusi buvo penkių dienų kelionė į Slovakijos Tatrus. Nemažai drąsos lipant į kalnus prireikė ne vaikams, bet tėvams, tačiau visi drauge užkopėme į savo gyvenimo viršūnes ir buvome laimingi.
Į plaukimą baidarėmis Žeimena surinko 80 žmonių būrys! Maža to, kadangi buvo vienas iš labai nedaugelio karštų šeštadienių šią vasarą, be mūsų buvo galybė kitų plaukikų. Žeimena buvo panaši į Vilniaus gatves per kamščius. Tačiau tai nesutrukdė mums susižavėti baidarėmis ir jau po mėnesio plaukėme Verknės upe. Ši pasirodė toli gražu ne tokia rami ir svetinga, kaip Žeimena. Teko ir išvirsti, ir susipjaustyti kojas, ir painiotis iš krūmynų, ir pasiirstyti užlietomis pievomis… Žygis buvo nelengvas, tačiau koooks įspūdingas!
Vasario mėnesį ėjome per užšalusius Trakų ežerus ir Varnikų pelkę. Pamatyti po ledu plaukiojančias žuvis – nekasdienis vaizdas, o ką kalbėti apie ėjimą jau sutemus ledu link Trakų pilies, kai kartas nuo karto sutraška viso ežero ledas. Baugu, bet žavinga!
Esame nuėję ir į Gyvūnų prieglaudą. Ten visi išsidalinome šuniukus ir juos pavedžiojome bei nuvežėme vaišių. O pavasarį kartu su vyresniaisiais broliais “Kertam Kampą” – važiavome į Zarasų senelių namus. Ten šokome, bendravome ir taip praskaidrinome senoliams nuotaiką, pasimokėme, ką reiškia padėti kitiems.
Aplankėme ir aukščiausią Lietuvos vietą – Aukštojo kalną, išsamiai susipažinome su Medininkų pilimi.
Pilių matėme ir daugiau – Raudonės ir Panemunės. Šiame Panemunės žygyje turėjome šaunę vietos žinovę Laimą, kuri užsiminė, kad už kilometro gyvena jos mama, o buvo kaip tik Motinos diena. Nieko nelaukę visu būriu patraukėme aplankyti Laimos mamos. Buvome pavaišinti naminiais agurkais, kumpiu, duona, šulinio vandeniu. Labai gera pasisvečiuoti pas nuoširdžius žmones.
Strėvos pažintiniame take vaikščiojome, turbūt, karščiausią šios vasaros šeštadienį. Nepabūgę 32 laipsnių karščio, apėjome nuostabiai žalią mišką ir maudėmės viename iš nedaugelio Lietuvoje esančių žaliųjų ežerų – Skaistyje. Gera buvo kartu ne tik žygiuoti, bet ir dūkti vandenyje.
Keliavome ne tik po miškus, bet susipažinome ir su miestais. Pasikvietę į pagalbą rašytoją Justiną Žilinską, puikiai pažįstantį Vilnių, apėjome Vilniaus naujamiestį ir dalį senamiesčio bei praplėtėme savo žinias apie Lietuvos sostinę.
Štai tiek esame nuveikę per 2017 metus. Laukia paskutinis šių metų žygis – priešpaskutinę metų dieną pasivaikščiosime po Kauną.
Ši žygeivių tėvų bei vaikų draugystė nuostabi. Praturtino visų mūsų gyvenimus ir tapo gyvenimo būdu. Kaip viena mama nuoširdžiai pasakė – “Ką mes be jūsų darytume??? Nieko nedarytume tiesiog!” …
Su šventėmis visus ir iki kitų, netolimų, žygių!!! Dovilė
