Buvo naktinis – tapo dieninis, buvo lietuviškas – tapo lenkiškas. Kas? Ogi „Kertam kampą“ kalėdinis žygis, šiemet dėl įvairovės kiek pakeitęs įprastą stilių. Bet vis tiek išlaikęs esmines tradicijas: kojomis išmatuoti kuo ilgesnį atstumą, rankomis nuglostyti puošimui išrinktos eglutės spyglius ir visa širdimi džiaugtis kad ir ne žiemiška, bet visuomet įkvepiančia gamta bei neabejotinai smagia kompanija.
Šventiška kompanija
Šiemetinis kalėdinis žygis nusitaikė į Lenkiją, suviliojusią skambiu pavadinimu – Hel. Welcome to Hell, people! Tik pragaru Helo nerijoje visiškai nekvepėjo. Nebent užšalusiu pragaru – žiemos miegui pasiruošusiame 35 km ilgio pusiasalyje vienintelės gyvybės apraiškos buvo kirai ir gulbės. Žinoma, iki tol, kol ten pasirodėme mes – 59 blizgučiais, girliandomis, nykštukų kepurėlėmis ir net pragariškais veidų piešiniais pasidabinę kertamkampiečiai.
4 namelio gyventojai, Kiškis ir Piratas
Nuo Wladyslawowo miesto iki žygio pradžios – Helo nerijos smaigalio – žadėjęs vežti traukinys stotyje kažkodėl nepasirodė. Užtai teko gerokai pagąsdinti vietinio autobuso vairuotoją – žmogus negalėjo patikėti, kad jo autobusas šalia sėdimas vietas užsiėmusių lenkų sutalpins dar ir visus lietuvius. Pasirodo, autobusas tikrai guminis, tad itin glaudžiai susiglaudę ir klegėdami ne tyliau už pajūrio žuvėdras, tikslą pasiekėme jau gerokai sukaitę.
Welcome to Hell!
Tolesnis dienos veiksmas vyko kaip filme „Dingti per 60 sekundžių“. Tik čia sekundės ištįso gal į 10 minučių – per tiek laiko po visuotinio nusifotografavimo visi žygeiviai susiskirstė mažomis grupelėmis ir pranyko pakrantės miškuose. Visi žinojom (maždaug), kur reikia pareiti, kuo parvažiuoti (jei ėjimo jėgos baigėsi), tad kiekvienas pasinėrė į savo asmeninę gamtos terapiją.
Kol dar neišsibėgiojo…
Mišką keitė pajūris, klampų pajūrio smėlį – slidžios kopų samanos, kalvotą reljefą – tiesūs geležinkelio bėgiai. Grožėdamiesi, kalbėdamiesi, užkandžiaudami, smaližiaudami žygiavome tai palei Baltijos jūrą, tai palei Pucko įlanką.
Palei Baltijos jūrą
Retkarčiais šen bei ten tolumoje vis pasimatydavo pažįstamų siluetų, bet intensyviausiai apie kolegų pasiekimus informuodavo ponas Feisbukas: iškart būdavo aišku, kas jau važiuoja traukiniu, kas bando jį stabdyti ir kuo tai baigiasi, kas geria karštą vyną, o kas jau įsijungė ciklopą ir dar nepraranda vilties grįžti laiku.
Ieškom kitų kelių
Sutemus vakarui, iš pusiasalio į žemyną sugrįžo visi: kas nuėję 20, kas 30, o kas ir visus 40 (o gal ir daugiau) kilometrų. Ištvermingiausieji sulaukė ir naktinio eglutės puošimo (visi likę dar spėjo jos grožiu pasidžiaugti kitą rytą).
Eglutė papuošta!
Helo nerijos miškuose palikę savo juoko aidą, pakrantėje – daugybę batų pėdsakų, o kavinėse – vieną kitą zlotą, išvėdintomis galvomis ir pakrautais akumuliatoriais grįžę į Lietuvą, kertamkampiečiai atsisveikino iki naujų nuotykių kitais metais!
Iki kitų metų ir kitų nuotykių!
Emilija Karoblytė