„… Ruduo švelniai, beveik nepastebimai perėjo į žiemą. Gal ir galima būtų pastebėti metų laikų kaitą, jei nuo to priklausytų pomėgiai. Bet, kai laisvalaikio leidimo priemonės ir įrankiai nesikeičia visus metus, nepriklauso nuo oro, ar metų laiko, tai ir nustebina aplinkinių klausimas – gruodį baidarėmis?? O kodėl gi ir ne. Šįkart susirinko nedidelė, bet jauki, devynių žmogeliukų kompanija – aštuoni ruoniai ir vienas, nepamainomasis Linukas, rimtą ir labai reikalingą darbą dirbęs krante. O ir upę Dalius parinko tobulai. Seina (Marycha) – didžiausia Punsko ir Seinų krašto upė, Juodosios Ančios intakas. Jau upės pradžioje mane ištiko Déjà vu jausmas – šioji upelė labai priminė Jarą-Šetekšną. Tikrai nenuobodi toji Marycha – vingiuojanti per užlietas pievas, kartais tiesi ir nesrauni, staiga susiaurėjanti iki baidarės pločio ir pasimetanti nendrynuose. Kai kurie jos vingiai tokie staigūs, kad, jei atsiduotum upės tėkmei, tai tuoj pat ji išsviestų į nendres, o tada jau tenka gerokai paplušėti. Įtekėjusi į mišką, neleisdama atsipūsti ir atsipalaiduoti nei akimirkai, pateikia mums desertukų – užvirtę medžiai, bruzgynai, aukštesni ir žemesni tiltukai. Neišgąsdina, o patį plaukimą padaro dar įdomesnį – kai kur pralendame, kai kur peršokame, tiesa, kelis kartus teko ir persitempti krantu. Reziumuojant, pradėję prie Seinų, praplaukę apie 45 kilometrus, išsilaipinome beveik Baltarusijoje, iki sienos buvo likę 3-4 kilometrai…“
Pamąstymai Sigutės Emos, nuotraukos Daliaus
