2017.10.31-11.05. Kaip iškepti tobulą Karpatų pyragą?

Kad ir kiek kartų bevažiuotum į tuos pačius kalnus, jie tave visuomet pasitiks kitokie. Ir visuomet paliks be žado, maloningai leidę pajusti tai, kam praeitais kartais nebuvo sąlygų, ko nepastebėjai ar iki ko tiesiog nebuvai priaugęs. Spalio mėnesį gerokai pripėdavę numylėtus Tatrus, lapkritį sunkiausia forma sergantys kertamkampietiškieji kalnų ligoniai (ir pretendentai į juos) nusitaikė į pavasarį išžvalgytus Ukrainos Karpatus. Įspūdžiai – tarsi pyragas, iš kurio sluoksnių ir susidėjo visas kelionės gardumas.

Ukrainos Karpatai

1 sluoksnis. Keliai, mašinos…

Du kartus per vieną savaitę išsėdėti autobuse po visą parą – gal net didesnis iššūkis nei kopti į kalną. Iš Priespaudos rūmų aikštelės į naktį išsukantis autobusas iš pradžių atrodė patogus ir komfortiškas: 48 keleiviai sveikinosi arba pažindinosi vieni su kitais, džiaugėsi didesne erdve kojoms, viena ausimi klausėsi elgesio autobuse instrukcijų ir nusiteikinėjo kas miegui, o kas tradiciniam vakarėliui ant ratų. Lietuvos keliui virtus Lenkijos greitkeliu ir autobusui sparčiai artėjant prie Ukrainos pasienio, atrodė, kad vairuotojų pranašystės apie 24 val. kelionę neišsipildys. Išsipildė su kaupu ir netgi dukart. Nuo variklio burzgimo vibruojančiame, bet atkakliai 4, o grįžtant net dvigubai daugiau valandų prie sienos suakmenėjusiame autobuse galėjai daryti viską, jei tai nebuvo: a) išlipimas į lauką; b) autobuso WC rezervuaro pildymas; c) nepadorių ženklų pasieniečiams rodymas (o norėjosi!). Tad mažai kas ir liko: tik bandyti rasti patogiausią pozą (iš jau išbandytų ir visų nepatogių) ir snūduriuoti, klausytis savo arba kaimyno muzikos, skaityti savo įsidėtas knygas arba vietinės skaityklos siūlomus 4 žurnalus (susidedančius vien iš nuotraukų ir reklamų), žiūrėti savo arba vairuotojų paleistą filmą „Pono Poperio pingvinai“ (nes tik tą vieną ir teturėjo). Ištrūkę iš neįsivaizduojamai „sunkiai“ savo šalies labui triūsiančių pasieniečių nagų, visi tik ir laukė, kada jau čia prasidės liūdnai apdainuoti duobėti keliai. Nesulaukė. Nepaisant keleto krestelėjimų, asfaltas atrodė kaip naujas, skiriamosios juostos švytėjo lyg nublizgintos pasitinkant svečius, o pravažiuojamuose miesteliuose klojami šaligatviai sufleravo, kad gal šioje šalyje reikalai eina į gera.

Jasynios miestelio peizažas

Jei pagrindiniai Ukrainos keliai neišgąsdino, tai į kalnus vedantys takai pakuteno ne vieną nervų galūnėlę. „Mus veš didelio pravažumo sunkvežimiai“, – išdidžiai trasos pasiekimo būdą pristatė Dalius. Pirmąjį žygio rytą į viešbučio kiemą įžlegsėję tanko ir Ukrainos vėliavos spalvų keturračiai sukėlė nemenką prisiminimų, šypsenų ir fotosesijų bangą – labiau pradžiuginusios nebūtų net paauksuotos karietos.

GAZ 66 pasiruošę nugabenti mus kuo arčiau kalnų

Per visas tris žygių dienas buvo nustatytos sėdėjimo šiose mašinose siaubo kategorijos. 1 siaubo lygis – šalia vairuotojo kabinoje: patenkini smalsumą, iškamantinėdamas GAZ 66 savininką, stebi kelio kliūtis ir mintyse susidarai galimą evakuacijos planą. 2 siaubo lygis – vidurinė eilė būdoje: sėdi stabiliai, laikaisi už priekinės sėdynės, bet per aprasojusius langus nieko nematai. 3 siaubo lygis – pirma eilė būdoje: per aprasojusius langus nieko nematai, nėra už ko laikytis, tad tvirtai kojomis įsispiri į grindis. 4 siaubo lygis – atbulinė eilė būdoje: neaišku, kur važiuoji, laikytis nėra už ko. Bet užtai gali valdyti vairuotojo dėmesio atkreipimo signalą. 5 siaubo lygis – paskutinė eilė būdoje: sėdi ant rato, kuris taip gerai pakrato, kad gali išvis užmiršti, kas esi ir kur važiuoji. Čia sėdosi tie, kurie nespėjo užsiimti jokios kitos vietos. Bet savotiška egzotika.

Kas pirmesnis – to pasirinkimo galimybės didesnės

Kaip ir priekalnėse vingiuojantys keliai, papuošti giliomis duobėmis, medžių šakų sąvartomis, giliomis purvo klampynėmis ar pažliugusio sniego pėdsakais. Kadaise buvusios karinės, o šiandien kelioninės mašinos atkakliai yrėsi per visas gamtos kliūtis, laužė posūkius visai šalia apirusių skardžių, o žemyn riedėjo žvaliai šokčiodamos ir kartais slidinėdamos. Naujausioje (1990 m.) mašinoje grojo praeito šimtmečio muzika, o kažkuris ekipažas sugalvojo savo pramogą: įsipilti iš termoso į puodelį arbatos ir išgerti neaptaškant langų, sėdynių ir bendrakeleivių. Visgi net tokie tankai kapituliavo prieš skersai kelio išsipleikusią eglę – nei pervažiuot, nei apvažiuot, nei nustumt. Nebent perpjaut, bet pjūklo niekas neturi. Atsikratę keleivių su savo patarimais, trys vairuotojai surėmė pirma kaktas, paskui pečius, o tada jau eglė pasidavė, pokštelėjo ir perlūžo į tris dalis.

Užduotis – be kirvio ir pjūklo pašalinti kliūtį nuo kelio

2 sluoksnis. Orų kaleidoskopas

Jei tikiesi rudens – ruoškis žiemai, jei lauki saulės – pasitik rūką. Viešbutyje keliautojai buvo sutikti su žinia: kalnuose prisnigo! Ir iš tiesų pro kambario langą tolumoje matėsi boluojančios kalnų kepurės. O žemiškame pasaulyje visas galimas spalvas užstojo rudens niūruma, balos ir purvynai. Kiekvieną rytą su viltimi išpuldami į lauką kalniečiai tikėjosi pagaliau pamatyti bent lopinėlį mėlyno dangaus ar vieną kitą šykščios saulės spindulį. Nieko panašaus. Maža to, palikus prie eglės užstrigusias mašinas ir pradėjus savo pirmąjį žygį, dar net vidurdienio nesulaukusi diena jau ėmė grasinti vakaro prieblanda – žinoma, ne be rūko prieskonio pagalbos. Tačiau akys plėtėsi iš džiaugsmo, iš purvo zonos įnėrus į pasiilgtus pusnynus. Deja, būtent jie, toliau vis gilėdami, sutrukdė pasimatymą su pirmosios dienos kalnu.

Kuo aukščiau, tuo sniego daugiau

Užtai antrąją dieną, kurios rytas ir vėl tarsi neišaušo, nusiteikta dar ryžtingiau – šiandien privalom ne tik pajusti, bet ir pamatyti kalnus! Stačia purvo įkalne pasiekus sniego ribą, dangus plyštelėjo pirmąkart (bet tuoj užsiraukė, kad pernelyg neapsidžiaugtume).

Taip gimė oro praskaidrėjimo viltis

Vis labiau lukštendamasis iš drabužių, karavanas kilo vis aukščiau, kol pateko į sniego pasaką. Nuščiuvo ir vėjas, nebedrįsęs virpinti gausiai apsnigtų eglių.

Sniego koridoriuje

Nutilo ir kalbos – visi išsižiojo iš netikėto grožio, vieniems primenančio vaikystės žiemas, kitiems prieš akis sukančio senovinių animacinių filmų kadrus. Už eglių išsislapstė ir migla, kad nesugadintų fotokadrų – tiesiog tobulų kalėdinių atvirukų.

Pasakiški žiemos vaizdai

Bet neilgam – netrukus ta pati migla su nauja jėga vėl pliūptelėjo ant galvų, paslėpdama kelią ir pradangindama iš akių bendražygius. „Negi ir Hoverlos kalnas už pastangas neapdovanos mūsų vaizdais?“ – galvojo ne vienas, kildamas paskutines dešimtis metrų.

Tarsi naujų žemių atradėjai

Ir staiga dangus prasiskyrė! „Atsisukit, žiūrėkit!“, – ėmė šaukti ėjusieji gale, rodydami į vakar nei aplankytą, nei pamatytą gražuolį Petros kalną, išnirusį iš rūko jūros.

Tolumoje iš debesų lenda Petros kalnas

Pirmieji tuo tarpu, pasiekę viršūnę, jau aikščiojo nuo kitų nežemiškų vaizdų – sniego ir vėjo pirštais nulipdytų skulptūrų, kurias tik galėjai įtarti kadaise buvus rodyklėmis ar kryžiais.

Vėjo ir sniego menas

Prisidžiūgavę ir prisifotografavę ant 2061 m aukščio Hoverlos viršūnės, vėl apsuptos debesų sluoksniu ir įnirtingai taršomos vėjo, kertamkampiečiai jau susiruošė leistis žemyn, kai orų dievai dar kartą susimylėjo – nupūtė velniop visus debesis ir atidarė tiesioginę grožio transliaciją, besidriekiančią kalnų grandinėmis į visas puses iki pat horizonto. Po tokios dovanos vėl leistis į rūko glėbį jau nebebuvo baisu…

Debesims virš Hoverlos prasisklaidžius

Trečiąją dieną, kuomet ketvirtadalis keliautojų liko mėgautis žemiško gyvenimo malonumais, atkakliausieji dar kartą žengė į pilko rudens glėbį. Su rūku ir dangų užklojusiais debesimis jau visi susitaikė kaip su senais prieteliais, tad nustebę ėmė markstytis, pro aukštyn ropojančio GAZ‘iko aprasojusį langą įspindus saulei. O išlipus slidinėjimo kurorte Dragobrat, iš visų pusių pasigirdo aimanos: „Kodėl nepasiėmiau saulės akinių?.. Palikau kambaryje… Kas galėjo pagalvoti, kad švies saulė?..“ Bet jas tuoj pat pakeitė apačioje paliktą pasaulį užklojančio debesų kilimo reginys.

Debesų kilimas su Petros ir Hoverlos viršūnėmis dešinėje

Tokia oro metamorfozė įkvėpė tiek jėgų, kad gana greitai užlipom į šios dienos tikslą – Bliznica (1881 m) viršūnę. T.y. būtumėm greitai užlipę, jei ne paralyžiuojantis noras vis sustoti, atsisukti, įsmeigti akis į naujas atsiveriančias beribes erdves, pripildyti akis ir širdį kerinčių žiemiškų kalnų vaizdų, nufotografuoti tai, kas nenufotografuojama…

Prieš akis – Bliznica, 1881 m.

O kur dar nauja serija suledėjusių sniego skulptūrų, keliasluoksnės saulės nutviekstos kalnų virtinės! Gaila buvo tik likusiųjų apačioje, kuriems saulė tądien nušvito gerokai vėliau (ir ne tokioje stebuklingoje aplinkoje)…

Gamtos stebuklai

3 sluoksnis. Žmonių margumynas

„Baklažanai“, „Romantikai“, „Ereliai“, – pagrindinės „Kertam kampą“ partijos, viena iš kurių tikrai tiktų bet kuriam su šia kompanija į nuotykius išsiruošusiam keliautojui. Šįkart į partijas pagal nupušimo lygį skirstomasi nebuvo, tad į kalnus pajudėjęs vienas paskui kitą linguojančių 48 žmonių spalvotais drabužiais būrys (+ vedlys, kasdien vis kitas) pelnytai galėjo vadintis „šuniukų karavanu“ (taip mus pakrikštijo nuotraukas peržiūrėjęs draugas).

Karavanas

Bet nors ir judančio į vieną taktą, šio karavano margumas pasireiškė ne tik drabužiais.

Marga publika

Vieni – kalnų senbuviai, beviltiški ligoniai, vos sulaukiantys dar vienos kelionės į savo Rojų. Kiti – naujokai, apie „Kertam kampą“ išgirdę iš pažįstamų, masiniame žygyje užmatę emblemą su nuo kelio žengiančiu žmogeliuku ar informaciją iškasę feisbuko kasyklose. Buvo tokių, kurie po žygio dienos išsikaitindavo pirtyje, patikrindavo vietinių kavinių wi-fi ryšio spartą bei pasiruošimą priimti garbingus svečius, o vakarą baigdavo sutikdami rytą Biliardo Stalo vakarėlyje. Tačiau netrūko ir tokių, kuriems buvo mielas jaukus pavakarojimas nedidelėje kompanijoje vienintelėje šiltoje viešbučio patalpoje (su džiūstančių žygio drabužių aromatu)…

48 ir visi savaip žavūs

Tarp visų buvo Dalius, kurio vadovavimo šįkart visai mažai jautėsi. Tačiau kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip ir mokytojas negali nemokyti: pirmiausia mokė teisingai naudotis autobuso sėdynių rankenomis, tuomet nurodė ėjimo į autobuso WC apribojimus, vėliau nekantriausiems į galvas kalė autobuso važiavimo ir sustojimų taisykles, lyg mokinius po pertraukos į pamoką švelniu, bet griežtu balsu varė lauk iš degalinių ir visas dienas atkakliai kartojo pusryčių ir išvykimo laikus. Užtai kalnuose galėjo bent kiek atsipalaiduoti, visą valdžią perdavęs vedliams.

Dalius

Buvo Arnoldas, nepaleidęs iš rankų judantį ir sustabdytą vaizdą fiksuojančios technikos, o vakarais išsamų foto reportažą perduodavęs visai tūkstantinei „Kertam kampą“ bendruomenei, taip priversdamas ne vieną Lietuvoje likusį keliautoją pavydžiai atsidusti ir spausti „like“, „love“ arba „wow!“. Tikėtina, kad iš surinktos medžiagos ateity gims ir gražus filmas.

Arnoldas (tolumoje)

Buvo medicininiais saitais vieno medžio susieti Sigutė ir Saulius: kai pastarajam, įsmeigusiam akis į telefoną, į galvą įsismeigė atsikišusi palaužto medžio šaka, gydytoja paskirta Sigutė, šalia sumuštinių kuprinėje besinešiojanti pirmosios pagalbos rinkinį, meistriškai ir visai meniškai aptvarstė nelaimėlio žaizdą (tuo suteikdama pagrindą naujai Sauliaus pravardei – Bintas).

Saulius (Bintas) ir Sigutė (Gydytoja)

Buvo Vėjas, pirmą dieną apgailestavęs, kad nesusikrovė sunkesnės kuprinės – vis didesnis išbandymas būtų kūnui, kurio nė kiek neišvargino bridimas per sniegą. O paskutinę dieną bandė reanimuoti savo atmintį ir išsiaiškinti, ar pavasarį ėjom per šias viršūnes, ar ne (nes ėjom per tiek jų daug, kad net nesistengėm įsimint pavadinimų).

Vėjas

Buvo kambariokai Romanas ir Silva. Romanas buvo pasiryžęs atrasti ir išragauti visas tenykščio naminio vyno rūšis. Itin džiūgavo kaip vaikas, turguje radęs, čia pat prasukęs ir aplink besisukiojančius bendrakeleivius pavaišinęs „Isabelos“ vynu. Silvą labiau nei vynas svaigino pergalės prieš save jausmas – taip nuoširdžiai viršūnę pasiekusio ir tuo besidžiaugiančio žmogaus laimė ir šypsena buvo tiesiog užkrečiama. „Jei jau atvažiavau čia, tai negi nelipsiu, negi liksiu kur nors apačioje?“ – sakė ji.

Romanas ir Silva

Buvo Dalia ir Judita, atsitiktinai autobuse susodintos šalia. Jei ne šis atsitiktinumas, gal jos niekada nebūtų susipažinusios ir išsiaiškinusios, kad gyvena tame pačiame mieste, dirba tame pačiame pastate ir – juokingiausia dalis – viena jų tamsiais rytais kartais į darbą paveža kitą.

Dalia ir Judita

4 sluoksnis. Juodasis Alpinistas

Ir žinoma, buvo Juozas. Kažin, ar bent vienam fotoaparatą turėjusiam keliautojui jis pakliuvo į objektyvą? Galėjo ir nepakliūti – Juoduoju Alpinistu pramintas vienas įsimintiniausių kelionės dalyvių buvo sutinkamas rečiau už juodą orchidėją. Bet užtai kalbų apie jį buvo bene daugiausiai. Pirmą dieną Juozo žygis išsikvėpė ties vėjo perpučiamos piemenų trobelės slenksčiu. „Truputį čia pabūsiu ir jūsų palauksiu“, – Daliui pranešė Juozas, pažadėjęs prisijungti prie grįžtančių nuo kalno draugų.

Juodojo Alpinisto prieglobstis

Belaukdamas užmigo, o atsibudęs ir išlindęs į lauką tolumoje apačioje pamatė neryškius taškelius. „Žmonės? Einu pasižiūrėti, kad jau saviškiai negrįžta“, – nusprendė ir patraukė žemyn. Ir pačiu laiku – paskutiniams kertamkampiečiams, grįžinėjusiems kitu keliu, kertant kampus ir spėriai besileidžiantiems prie mašinų. Akylesnieji stebėjosi pasikeitusia Juozo apranga: striukė ir kepurė dabar jau kitų spalvų. „Ką čia prisigalvojat? Niekur nebuvau dingęs, visą laiką ėjau kartu, jums kad tik pašnekėt“, – ramiu balsu dėstė Juozas. Atsirado patikėjusių juo (ir nusivylusių savo pastabumu).

Trobelių čia ne viena, lengva ir susipainioti

Antrą dieną Juozas į mašiną neįlipo, užtai trečią dieną ne vienas kikeno, kad Juodasis Alpinistas panoro pasivažinėti, tai ta proga ir pasirodė. Rimtu veidu, su kuprine ir „kačiukais“ jis įsėdo į GAZ‘iką. Bet kai visi po 45 min išlipom žygio pradžios vietoje, jo mūsų tarpe jau nebebuvo.

Juozas: čia buvo, čia nebėr

Kur Juozas? „Išlipo ir nuėjo namo“, – sakė žmonės. Po detalę dėliojosi visas paveikslas: kilimas į kalną vingiuotu ir duobėtu keliu Juozui pasirodęs toks nepakeliamai siaubingas, kad kelis kartus nuspaudęs vairuotojo dėmesio atkreipimo mygtuką bei privertęs mašiną sustoti, jis su visa kuprine iššoko lauk ir pranyko iš akių. Vidury niekur. Jo grįžimą į gerokai nutolusį Jasynios miestelį apgaubė paslaptis – kaip ir suteiktas grožio salono, kuriame Juozą kažkas vėliau tą pačią dieną pastebėjo, paslaugas. Kelionėje namo Juozas buvo atidžiai prižiūrimas ir šįkart jį pavyko išsaugoti.

Pertepimas – svarbiausia

Žinoma, visi važiavom susitikti su kalnais – jų ir kiekvieno mūsų asmeninis susitikimas buvo lyg to daugiasluoksnio pyrago kremas, suklijavęs visus sluoksnius ir pavertęs jį nepaprastu desertu.

Kas gali būt geriau už kalnus?

Vietoj pabarstukų ir prieskonių dar galima šliūkštelėti sovietmečio egzotikos, kvepiančios šaltais viešbučio kambariais, lyg apiplėštais tuščiais holais (biliardo stalai be kamuolių nesiskaito) ar karštu vandeniu nustatytomis valandomis; pridėjus kontrastų: rūdijančių autolaužynų, šiukšlių krūvų ir koplytėlių kupolų blizgesio; parduotuvių ir kavinių ypatumų, kur pardavėjos turi papildomą užduotį – įvertinti produkto sudėtį ir prie tam tikrų priklijuoti etiketę „pasninkinė produkcija“ (net ant saldainių), o padavėjos vieną dieną to paties vyno taurę parduoda už 35, o kitą – jau už 64 grivinas…

Viešbutis mus pasitiko su debesimis, išlydi su saule

Štai toks buvo rudeniškai žiemiškas Karpatų pyragas. Pagamintas ir suvartotas su entuziazmu, juoku, tyliu bei garsiu džiaugsmu ir, žinoma, meile tik širdimi suvokiamai Kalnų didybei. Prisiminti galima, pakartoti neįmanoma.

Keliavo, ragavo, gardžiavosi ir receptą užrašė Emilija

Karpatai
Jasynia
GAZ 66
Pasirinkimas
Kliūtis
Šilta
Debesys sklaidosi
Pietūs
Sniego koridorius
Atvirukas
Prošvaistė
Petros
Gamtos menas
Hoverlos viršuje
Debesys po kojomis
Bliznica
Kryžius
Marga ir balta
Karavanas
Beveik 48
Dalius
Arnoldas
Vėjas
Saulius ir Sigutė
Romanas ir Silva
Dalia ir Judita
Trobelė
Dingo Juozas
Rūkas
Laimė
Viešbutis

Save

Save

Save

Save

Save