2017.10.07. – 50+50 per 24 h

Dar vienas iššūkis į šių metų derlių. Spalio 7-8 dienomis per 8 valandas įveikta vingiuota, paslaptinga ir rudeniškai nenuspėjama 50 km. trasa Jaros-Šetekšnos ir Šventosios upių vingiais. Po šios įveiktos atkarpos, kojytės dar nupėdino 50 km. per mistišką Šimonių girią ir rūkuose paskendusias Aukštaitijos lygumas. Kaip sekėsi įveikti iššūkį, pasakoja kertamkampietė Rasa.

„Vos bičiuliai Remigijus ir Irmantas pagarsino savo 50+50 idėją – žinojau, kad būtinai dalyvausiu. Jei ne kaip dalyvė (jei kartais nepavyktų plaukimo partnerio susirasti), tai kaip palaikymo komandos narė. Kadangi man pasisekė susirasti iššūkius dievinantį partnerį – stojom į dalyvių rikiuotę ir nekantriai laukėme starto. Jau susirinkus vakare pradėjo delnai niežėti – taip norėjosi kuo greičiau griebtis irklų 🙂 Na bet rytas atėjo savu žingsniu, susirinko visi nutrūktgalviai ir epopėja prasidėjo. Viena po kitos nutūpė baidarės Šetekšnos upėje. Upė vietomis siaura, vietomis gerokai paplatėjusi, bet neužmirštanti nuolat vingiuoti… Vingis paskui vingį, vis pastiprintas išvirtusiais medžiais, vos ne vandens paviršiuje „gulinčiais“ tilteliais. Fotografuoti beveik nebuvo kada, nes vos padėjus, irklą baidarė plaukdavo ne ten, kur mums norėjosi, o ten, kur upei reikėjo. Nepaisant patyrusio irkluotojo Daliaus pastangų 🙂 Kaip tyčia pakrantė žavėjo pradėjusiais rudenėti krantais, o dar kelios gulbių šeimynėlės pradėjo flirtą su mano fotografavimo instinktu. Taigi tos 8 valandos ant vandens tikrai neprailgo…

Antrasis 50-tuko etapas prasidėjo jau sutemus. Pailsėjome po plaukimo, užkandome ir iškeliavome… Nors tamsu, bet trasa puikiai nužymėta, todėl galėjom plepėti, galėjom mintyse paskendę žingsniuoti… Pirmi 25 kilometrai iki tarpinio punkto tikrai neprailgo. Oras puikus, kojos lengvos… Vienintelis diskomfortas – negaliu fotografuoti, nors rudenėjanti Šimonių giria turbūt buvo tikrai fotogeniška 🙂 Tarpinis punktas pasitiko jaukiais palaikymo komandos glėbiais, karšta arbata, kaitria laužo ugnimi ir neįkainuojamais palaikymo žodžiais. Ačiū, brangūs bičiuliai! Pailsėję, pabendravę patraukėme tolyn. Dabar tamsa jau atrodė juodesnė, nes miegas pradėjo reikšti pretenzijas. Ir dainavom, ir šūkavom, ir visokius gyvūnus mėgdžiojom – niekas nepadėjo: akys merkėsi, žingsniai painiojosi… Einame tylėdami, ir staiga Dalius klausia: „Mergaitė atvažiavo?“. „Kokia mergaitė?“ – klausiu. Oi, sako, jau spėjau kažką susapnuoti. Ką gi, aišku, kad atėjo metas 5 minučių miego pertraukėlei tiesiai ant kelio… 🙂 Kai prašvito, miegas šiek tiek atsitraukė, bet Šventoji, kurią turėjome pasiekti, ir nuo kurios iki finišo jau ranka pasiekiama, nors atrodė jau čia pat – bet kaip slėpėsi už miško, taip slėpėsi. Kai atrodė, kad už šito posūkio tai jau tikrai bus upė, netikėtai prieš akis išniro medinė bažnytėlė, viena miško laukymėje, aplinkui daugiau jokių kaimynų, tik gerokai tolumoje sodyba boluojanti. Nustebome atradę tokią „slapukę“ 🙂 Čia pat ir šaltinis, prie kurio rodyklė kur link eiti su užrašu „IKI FINIŠO 11,4 KM“. Na jau ne, mūsų taip lengvai neapgausite! 🙂 Mes žinome, kad kitame Šventosios krante jau Mikieriai, o ten ir žygio pabaiga… Ir vėl jaukūs bičiulių glėbiai, gražus pabaigtuvių diplomas. Ačiū už puikų nuotykį!“

Startuoja Lietkabeliuko komanda
Pasiruošę mediniams netikėtumams
Viena iš keturių plaukte neįveiktų kliūčių
Dar vienas vingis artėja
Gulbes besivejant
Jaros veidrodis
Ką tik nulijęs lietus suspindo deimantų lašeliais pakrantės medžių šakose
Lietkabeliuko ekipažas vis dar žvalus
Ruduo jau pradėjo spalvinti Šetekšnos pakrantes
Šventosios pakrančių spalvos
Teko brautis ir pro beržo kasas
Rytas nors ir lietingas, bet vis tiek spalvingas
Paslaptingoji Inkūnų bažnytėlė
Diplomas ištvermingiausiems