Karštą rugpjūčio 19-osios dieną Kertam kampą vaikai kartu su tėveliais išplaukė išbandyti irklavimo smagumų. Kaip jiems sekėsi išgyventi šį nuotykį – pasakoja vienerių ir dvejų su puse metų dalyvių mama Žemyna: „Nemeluosiu, važiuojant pamačiusi Žeimenos upės plotį, išsigandau. „ Va čia tai bus“, – galvojau.. „Kai išsiversim, tai visi keturi paskęsim“. Ir paniškai pradėjau bijoti. Bet jau stovėjimo aikštelėje Kaltanėnuose, pamačiusi tiek daug draugiškų tėvų ir vaikų veidų supratau, kad nesvarbu kaip viskas bus, bus gerai. Žmonių buvo daug, kaip kažkas išsireiškė – kaip per geras vestuves.
Žeimena – pati ta upė pradedantiesiems ar plaukiantiems su vaikais. Buvo keletas vietų kur strigome dėl šią vasarą praūžusių audrų nuverstų medžių. Tačiau nei vieni nebuvo palikti bėdoje. Visi draugiškai vieni kitiems padėjo. Eismas Žeimena net ir be mūsų pulko buvo aktyvus. Prasilenkėme su daug kompanijų, tačiau mūsų būrys buvo gausiausias. Jei gerai suskaičiavau, buvo net 24 baidarės ir kanojos – ne tik dvivietės: buvo ir triviečių ir keturviečių. Tikslaus žmonių skaičiaus net nebandysiu atspėti.
Ar buvo sunku? Ne. Ar buvo lengva? Irgi ne. Bet buvo verta. Devyniolika kilometrų, septynios valandos. Sunki ir baisi pradžia, nerealus atsipalaidavimas ir gražūs vaizdai. Ramybė ir gamta. Abu mažieji net sugebėjo pamiegoti kanojoje. Mėgavomės kiekviena minute.“
Malonūs įspūdžiai nugulė ir mamos Sniežanos atmintin: „Trivietė kanoja iš pradžių sunkiai klausė neįgudusių rankų, bet vėliau pasidavė . Trys irklai, 2 irkluotojai: mama su tėčiu ir vienas beveik 7-metis vandens drumstėjas, dumblų gaudytojas, maudynių mėgėjas, kuprinių naršymo specialistas ir šiaip labai šaunus kompanionas. Svarbiausias klausimas mūsų valtyje buvo: kada maudysimės? Tai ir maudėmės: iš valties, prie vieno kranto, prie kito. Paskui, užgulę irklus, įrėmės į priekį. Galėjome, aišku, taip neskubėti, bet mūsų valties kapitonas buvo griežtas: dabar dešine, dabar kaire… kaire… Plaukimas mums trims – tai nuostabus laikas drauge. Susiklausymo ir kantrybės pamokos.“
