„Rudeninis lietus plauna gatves ir barbena į langus, o mano galvoje sukasi šilti prisiminimai, kuriais norisi pasidalinti“ – sako vietoje nenustygstantis Remigijus Klajūnas. O tie šilti prisiminimai sukasi apie vasarą ir neplanuotas atostogas:
„…Dalis mūsų, o gal ir didžioji, kaip išganymo laukia atostogų, o tada bėga į visas keturias puses, tarsi norėdami persiplėšti, nežinodami kaip save realizuoti, nubloškia save į Turkijos pakrantę ar sodo namelį ir mikliai maigo išmaniuosius mygtukus. Kiekvienas savaip, kiekvienas skirtingai, kiekvienas teisingai. Kartais kelionė pati tave susiranda. Šį kartą ir aš atsidūriau ten, kur nebuvo minčių keliauti. Iki šiol nenagrinėtas ir pro akis prasprūdęs žemėlapio kampelis, teigiamų aplinkybių ir gerų draugu dėka, mano akiratį praplėtė, poliariniame rate (šiaurės Norvegija) besipuikuojančios Lofotenų salos – arkties rojus… Mūsų kelionė prasidėjo šeštadienio vakarą Baltijos keliais per Lietuvą ir rūke paskendusią Latviją iki Talino uosto. Iš ten, greitai perskrodę Baltijos jūrą, persikėlėme į Helsinkį, ir toliau, pakaitomis vairuodami, nurūkome per Suomiją. Pirma mūsų nakvynė, kai galėjome ilgesniam laikui išlipti iš automobilių ir ištiesti kojas (nuo ilgo sėdėjimo įgavome klaustukų formas), buvo apie 11 kilometrų į šiaurės vakarus nuo miestelio įdomiu pavadinimu ii :). Pasistatėme kilnojamus namelius Baltijos pakrantėje (primenančius Lietuviškus kolektyvinius sodus, Suomių vasarnamiai), palydėjome akimis horizonte skęstančią saulę ir įsimetėm karšto maisto į skrandžius. Žinoma, kaip neprašyti svečiai, laikinai įsibrovę į svetimas valdas, paliekame didelę lietuviškų saldainių dėžę.
Poliarinis ratas. Ir amžinoji šviesa mums tešviečia. Įpuolėme į poliarinės dienos žabangas, kas vėliau mus dar labiau išmuš iš laiko vėžių. Paklausus kiek valandų, turi patikslinti, ryto ar vakaro. Rytas, kaip ir naktis, buvo šviesus. Pusryčiai, ir vėl į kelią. Pietaujame Abisko nacionaliniame parke Švedijoje, švediškas stalas Švedijoje. Akimis vis nužvelgdami Laplandijos (Lapp-porten) vartus. Lapporten – švediškai „Lapponian vartai“ arba šiaurės sami kalba – Čuonjávággi, kas reiškia „Žąsies slėnis“. Tai U formos slėnis Laplandijoje, šiaurinėje Švedijoje. Slėnio pietvakariuose stūgso Nissuntjårro kalnas (1738 m.), o šiaurės rytuose – Tjuonatjåkka kalnas (1554 m.). Slėnio viduryje tyvuliuoja 950 metrų virš jūros lygio esantis Čuonjájávri ežeras. Kalnų vaizdas nepakartojamas, tarsi šaukiantis, kviečiantis ateiti, bet mes tik pasigrožim ir nebyliai pasižadame sugrįžti. Pasivaikštome Abisko pažintiniu taku. Nuo medžių lengvai krintantys pūkai, kaip lėtai besileidžiančios pirmos snaigės, primena iš minties gelmių ištrauktą kadrą iš filmo „Tigras ir sniegas“. Šniokščianti, krantus išgraužusi Abiskojokk upė ir tolumoje mojantys, dar truputi balkšvomis kepurėmis, kalnai. Šis stabtelėjimas trumpas, nes priekyje laukia dar ne vienas šimtas kilometrų. Taip, kilometras po kilometro, pervažiuojame Tjeldsund tiltą, jungiantį žemyninę Norvegiją su Lofotenais, ir judame vingiuotais vingiuotais keliukais. Tikslas pasiektas pusę keturių (nakties). Miestelis Å – tai paskutinė norvegų abėcėlės raidė ir tolimiausias Lofotenų taškas, pasiekiamas sausuma. Kelio pabaiga. Krentame į savo guolius kalnų apsupto Ågvatnet ežero pakrantėje.
Lofotenų pavadinimas kilo iš vienos salos formos, kuri, žiūrint iš viršaus, primena lūšies pėdą. Senovės skandinavų kalboje „ló“ reiškia „lūšis“, o „fót“ – „pėda“. Ilgainiui šis pavadinimas prigijo visam salynui, kurį sudaro šešios pagrindinės ir dvi mažos, pasiekiamos tik vandeniu, salos. Truputį nusnaudę, kartu su žvejais (mūsų kompanija), lekiame į pažadėtąją žemę, žvejų rojų – Reine miestelį, nuo kurio prasidės ne viena mūsų kelionė po Lofotenus. Ilgai netrukus, žvejai pradėjo vieną paskui kitą traukti ant kabliuko užkibusias naivuoles žuvis. Žuvys kibo taip, kad net laidos „Vienam gale kablys“ herojai turėtų ko pavydėti. O mes pietums valgėme ant žarijų keptas skumbres. Palepinę skrandžius, važiuojame iki Sørvågen miestelio, nuo kurio ir prasidės artimesnė pažintis su Lofotenų kalnais. Užsimetame kuprines su visa amunicija ir vakarėjant, saulei trumpam pasislėpus horizonte, leidžiamės į „Valhala“. Nupuškavę apie penkis kilometrus, pasiekiame savo nakvynės vietą. Įsikuriame ežerų ir kalnų apsuptyje, kas kur, radę lygesnę vietą, taip palapinės išsibarsto didesniu perimetru. Po vakarienės vyksta artimesnis susipažinimas su komanda, o tada vieni bėga ilsėtis, kiti dar šnekučiuojasi, o mūsų neramus ketvertukas spėja sulaipioti į Munkebu viršukalnę. Pasiskleidžiam skirtingais kampais ir kiekvienas pasineriam pusvalandžiui į savo mintis. Vaizdai tiesiog užburiantys, Tolumoje matosi fiordai, o už jų iš po debesų patalo kyšo kalnų kepurės, debesys lėtai verčiasi per kalnų sienas. Pieno baltumo debesų liežuviai. Absoliuti tyla. Tolumoje raudonai nudažytas dangus tarsi priešprieša užnugary snaudžiantiems monochrominiams kalnams. Neapsakomas jausmas, vidinė ramybė – visiškai kitas pasaulis. Atlikę meditacinius ritualus, leidžiamės į miegančių palapinių miestelį. Trys valandos miego ir vėl ant kojų. Didesnė dalis komandos išsiruošia į aukščiausią pietų Lofotenų viršūnę Hermannsdaltinden (1029 m.). Žygis nebuvo lengvas, nes miego trūkumas darė savo, o kepinanti saulė vis labiau trenkė į pakaušį. Išseko ir vanduo mūsų tarose, laimė, netoli viršūnės, tirpstančio sniego lašeliai papildė atsargas. Kalno viršūnė atveria tokius nuostabius vaizdus, kad nors persiplėšk iš noro žiūrėti visom pasaulio kryptim, o gaivus vėjelis išpučia visus užsilikusius žemiškųjų minčių trupinėlius. Nuovargis, dešimt kilometrų kalnais, iš pasąmonės verčiasi padrikų sakinių mintis, o kelionė apdovanojo pasakiškais vaizdais
Paliekame žemyną ir trumpam persikeliame į Værøy salą, kuri yra tradicinio Lofotenų rajono dalis. Administracinis savivaldybės centras yra Sørland kaimas, įsikūręs prie pagrindinio uosto. Sala nėra didelė, tik 18,5 kv. km. Gyventojų- kiek daugiau nei 700. Salos pavadinimas kilęs iš dviejų žodžių – veðr, kuris reiškia „oras“ (čia kalbama apie grėsmingą orą) ir øy, kuris reiškia „sala“. Værøy oras gali labai greitai keistis. Saulės spinduliai, lietus, vėjas ir rūkas keičia vienas kitą. Šiuo atveju, kaip ir didžiąją kelionės dalį, oras mus lepino. Taigi, tik atvykę į salą ir truputį paėjėję, šokome į Norvegijos jūros bangas. Saulė, šiltas vėjelis ir smėlėtas paplūdimys – tiesiog „karibai“. Keliaudami link nakvynės vietos, sulipame į perėją. Pasigrožime tolumoje matomu Norvegijos žemynu, nužvelgiame uždarytą mažą oro uostą (uždarė prieš 4 metus dėl nelaimingo atsitikimo). Dalis mūsų nesusilaiko ir nuo perėjos pasiekiame aukščiausią salos tašką – Nordlandsnupen, nuo kurio atsiveria nuostabi panorama ir visas salos vaizdas matosi lyg ant delno. Žalia sala su kyšančiomis nedidelėmis uolų kupromis, apsupta mėlyno vandenyno, ir ryškiai geltona saulė leidžia pasidžiaugti tikrais vasariškais malonumais. Nakvynė ant jūros kranto, miegmaišis po atviru dangum, stūksančios uolos, degantis laužas, gera kompanija,- kai pagalvoji, kiek nedaug kartais reikia.
Iš Værøy salos persikeliame atgal į Reine miestelį, sulipame į Reinebringen, nuo kurio matomas vaizdas laikomas vienu gražiausiu Europoje. Vienoje pusėje stūkso kalnų keteros, kitoje plyti neaprėpiamas jūros horizontas, priekyje matosi žemės lopinėliai su miesteliais ir tiltais, o už jų – fiordai. Nuostabus spalvų kontrastas. Padažnėjęs širdies plakimas nuo trumpam sustojusios akimirkos grožio… Nerandu klaviatūroje tokių raidžių, kad galėčiau perteikti visą matymą ir pojūtį.
Jau ištyrinėtoje vietoje prisigaudom vakarienei žuvies. Naktinė fiesta ir siautulys kalnų apsuptyje ant ežero pakrantės. Naktinis mėginimas sutilpti visiems į dvivietę palapinę, rytinis uogienės sprogimas, rodės, kad visi suplyšime iš juoko. Kelionės pusiaukelė ir laikas, kai atostogos verčiasi į kitą pusę, bet likusių dienų nesinori skaičiuoti.
Nedideliu laiveliu persikeliame į mažą kaimelį, pavadinimu Vinstad. Skandinaviško stiliaus nameliai ir apniukęs dangus nustūmė į tą įsivaizduotą skandinavišką kraštą, prie kurio dabar patys galime prisiliesti. Persiverčiame per kalvą ir prieš mūsų akis atsiveria didžiulis, tuščias paplūdimys, platus mėlio ruožas, apsuptas kalnų. Pagaliau įsismarkavęs lietus (kokia gi kelionė be jo) sudrėkina mūsų perkaitusią ir išdžiūvusią odą. Pasivaikštome paplūdimiu. Kalnų sienomis šniokščia ir krenta vandens linijos. Žemas dangus, krintantis lietus, pasislėpusios kalnų keteros ir horizonte susiliejanti jūra su dangum rodos nori visiškai pribaigti savo stulbinančiu grožiu ir misterija. Pilkos, monotoniškos spalvos, tokios, nuo kurių bėgom, čia atrodo gyvos, leidžiančios užsimiršti, išlaisvinti protą. Vėjas, lengvas lietus ir pakrantėje palikti pėdsakai. Žingsnis po žingsnio praeiname paplūdimį. Stabtelim prie vieno likusio banginio slankstelio, primenančio apie čiabuvių gyvenimo būdą ir lėtai grįžtame prie savo palapinių miestelio. Į kalnus nebelipam, nes viskas debesyje. Kas užsiima vakarienės gamyba, kas eina dar pasivaikščioti, o kas krenta posmui į savo guolius. Miegaliams vakarienę sudedam į Stanley termosą, kuris tikrai super gerai laiko šilumą, tad šiltos vakarienės jie galėjo paragauti ir pusryčiams. Pagaliau ir aš per šią kelionę pirmą kartą gavau daugiau nei keturias valandas miego.
Ryto dangus jau buvo šviesesnis. Persikeliame laiveliu atgal prie mašinos ir patraukiame Kvalvika paplūdimio link. Išlindusi saulė vėl meta šešėlius ir kaip saulės laikrodis suka juos ratu. Prisirenkam midijų vakarienei, – kulinarinė kelionė! Vieni keliauja meškeres užmesti, kiti sulipame į Ryten viršukalnę. Žinau, kad kartojuos sakydamas, kad ir vėl velniškai nuostabu ir kontrastinga. Prasiskiriantys debesys leidžia trumpam pasidžiaugti paplūdimio grožiu, ežerais, jūros ir kalnų pasjansu. Neveltui sakoma, kad iš Lofotenų fotografai negrįžta. Dar pasidžiaugę vėjo, saulės ir debesų unija, po truputį judame namų link.
Laukia ilga diena ir šimtai kilometrų. Pakeliui stabtelim prie vieno didžiausių Europoje Storforsen‘o krioklio (Švedija). Galinga jo srovė plaka ausų būgnelius. Nesuskaičiuojami vandens kiekiai, audringa vandens muzika. Aplankome Storforsens nacionalinio parko mažą gabaliuką ir lekiame į kitą nacionalinį parką ant Baltijos pakrantės – Skuleskogen, kurį pasiekiame jau su tamsa. Paskutinė mūsų diena su kalvotais vaizdais. Pasivaikštome parko viršukalnėm ir įžymiuoju kanjonu. Šokame į kalnų ežero gaivastį. Pasigrožime vaizdingais miškais ir, posūkis po posūkio, judame vis arčiau ir arčiau namų. Užklumpa lietus, truputį griaunantis nakvynės, kuri buvo numatyta Baltijos pakrantėje, planus. Tad ekspromtu randame kita vietą, su pastoge ant ežero kranto. Paskutinė vakarienė prie laužo, juokas, kiekvieno pastebėjimai ir prisiminimai iš dar neatvėsusiu įspūdžių lavinos, padėkos ir sveikinimai.
Kitą dieną išsibarstome Stokholmo gatvėse, o vakare šokame į keltą. Vakarinis siautulys šokių aikštelėje banguotoje Baltijoje. Visi sinchroniškai juda laivo ritmu, žingsniukais pirmyn ir atgal, net repeticijos nereikia, nuo vieno krašto prie kito.
Taip mažais žingsniukais baigėsi ir mūsų kelionė. Turėjom nepaprastą laiką, atradome nuostabias vietas, sutikome nuostabius žmones. Ir ką daugiau gali pasakyti mūsų „nueinanti karta“ – keliaukite, žmonės, keliaukite.
O jei trumpai ir apibendrintai: Lofotenai – Lafa tenai“…
