Pavasariui įsibėgėjant, su vaikais nusprendėme pasidairyti po VU Kairėnų Botanikos sodą. Laikas sode tarsi sustoja. Veiklos čia netrūksta nei tėveliams, nei jų atžaloms: galima uosti, jausti, gėrėtis, klausyti, stebėti, liesti… Nuobodžiauti nebuvo kada dar ir todėl, kad parko teritorija didžiulė: kad ją apžiūrėti – reikia nemažai kilometrų nužingsniuoti. Susipažinome su išpuoselėtomis didžiulėmis rododendrynų teritorijomis, vaikščiojome po senąjį Kairėnų dvaro parką, žydinčias tulpes uodėme Didžiajame gėlių slėnyje, gėrėjomės įvairiažiedėmis alyvomis, bei klaidžiojome po natūralius gamtos kampelius. Parke savo namus turi ne tik augalai, bet ir daugybė gyvūnų. Tikras atradimas buvo strazdo lizdelis su žalsvomis kiaušinių lukštų liekanomis, dugnu skubantis vėžys, ir, be abejo, pokalbis su antimi ir jos gausia šeimyna. Oras mums buvo palankus: nuostabiai kvepėjo įvairiausi žiedai, ore pleveno paukščių trelės, o kaitri pavasarinė saulutė maloniai glostė. Besigėrint margaspalviais sodo augalais, klausantis nenutylančių sparnuočių giesmių, uodžiant pavasarį, kilo mintis, kad vienu apsilankymu viso grožio pamatyti, turbūt, neįmanoma. Jo Kairėnų Botanikos sode labai daug.
