2017.05.19. – kampiečiai „Kolka – Dubulti [136 km/55 h]“ žygyje

Šių metų gegužės 19-21dienomis KK komanda dalyvavo kaimynų latvių surengtame pėsčiųjų žygyje  „Kolka – Dubulti [136km 55 h] „. Kaip sekėsi – pasakoja vienintelė komandos dama, kertamkampietė Rasa.

„Kai nusprendžiau užsiregistruoti į žygį Kolka – Dubulti [136 km/55 h], mano šimtinio žygio patirtis buvo dar tik priešaky. Nebuvau tikra, kad pavyks, bet kad noriu pabandyti – tą tikrai žinojau.  Gal būtų kankinęs nerimas, bet žinojau, kad bet kada galiu pasitraukti, pereidama iš žygiuotojų komandos į palaikymo klubą. Taigi, su tokiomis mintimis sulaukiau starto akimirkos. Buvo keista, kad startas numatytas gerokai popiet, bet KK Kolkos –Dubulčio trasos šturmuotojai veltui laiko neleido: virė skanią kirvio košę, maudėsi jūroje, o ir pailsėti prieš laukiantį iššūkį spėjome. Prieš startą pasipuošėme žygio marškinėliais, papozavome bendrai nuotraukai… Per tą laiką visa žygio dalyvių masė iškeliavo, belikome mes vieninteliai starto aikštelėje. Ką gi – startuojam, bandysime vytis pirmyn nuskubėjusius braliukus… Taip  pradėjome skaičiuoti Latvijos pajūrio kilometrus, kartas nuo karto briste įveikdami į jūrą įtekančius upokšnius arba per miestelius apeidami rimtesnes upes, kurių keletas pasitaikė trasoje, maždaug kas 10 km mūsų šauniojo pagalbininko Lino palepinami… Jau pradėjus vakarėti aplankė keistas jausmas, kad va jau diena baigiasi, o nueita palyginus nedaug – pirmas kontrolės punktas buvo viso labo už 32 km, bet jį pasiekėme tik vidurnaktį. Apie rimtesnį poilsį minčių nebuvo – reikėjo žingsniuoti tolyn, į naktį… Naktis – tai metas, kai eiti būna sunkiausia, ypač kai apglėbia visiška tamsa. Laimei, visiška tamsa taip ir neužklojo keliauninkų. Vakaruose dar iki galo neišsisklaidžius saulėlydžio atspalviams, šiaurėje jau pasirodė pirmosios bundančios naujos dienos pašvaistės. Auksu nusidažė visas horizontas, galų gale privertęs sustoti ir laukti to stebuklingo momento, kai pasirodė Saulė. Buvo 4:45, kai pirmasis spindulys sužibo prieš akis. Reginys užgniaužė kvapą – tikrai nepamenu, kada mačiau tokį nuostabų saulėtekį… Daug kartų teko palydėti Saulę pajūryje, bet pasitikau Ją pirmą kartą… Pasitikus Saulę, jau buvo galima leisti sau pailsėti. Sulindome į miegmaišius poros valandų miegui… Tos 2 valandos prabėgo kaip mirksnis, bet kojos pailsėjo, tad tolyn ėjome vėl žvaliai… Nors antroji diena buvo ilga, bet kilometrai nesiskaičiavo taip sparčiai, kaip norėjosi, tad 3-iąjį punktą, kuris vainikavo nueitus 100 km, pasiekėme gerokai po vidurnakčio. Beliko užkąsti ir vėl porą valandų numigti. 6 ryto vėl iškeliavome, šį kartą jau link galutinio taško – finišo. Kadangi diena buvo be galo karšta, apsidžiaugėme, kai prasidėjo paplūdimiai su privalomais atributais – barais, kur galima buvo pasislėpti nuo kaitros ir atsigaivinti kuo nors šaltu, pavyzdžiui ledais 🙂   Artėjant finišui, numatėme taktiką ir strategiją, kaip kertamkampietiškai užbaigsime šią 136 km epopėją – žinoma, su vėliavomis ir dainomis… Kai finišo tiesiojoje užtraukėme „Balnokim, broliai, žirgus“, suskubo tiek fotografuotojai, tiek filmuotojai mūsų pasitikti – akimirką pasijutome  žvaigždėmis 🙂  Euforija, džiaugsmas ir, be abejonės, KK proginis šampanas – ko daugiau bereikia nerealaus žygio finalui…   136 km Latvijos pajūrio įveikti be komandinių nuostolių – turbūt pirmąjį kartą ekstremalų žygį įveikėme visi jam pasiryžusieji :)“

Prie starto linijos
Žygiuoti susirinko daugiau kaip pusšimtis ekstremalių pojūčių mėgėjų
Neįprastai vėlyvas žygio startas
Trumpa atokvėpio pertraukėlė
Dalį kelio teko įveikti vandeniu
Kojoms pailsinti tinka ir koks būdas
Pirmąjį kontrolės punktą pasiekėme vidurnaktį
Vakaruose dar iki galo neišsisklaidžius saulėlydžio atspalviams, šiaurėje jau pasirodė pirmosios bundančios naujos dienos pašvaistės
Poilsis
Nauja diena. Žygiuoti pasiruošę :)
Kertamkampietiškai užbaigiame šią 136 km epopėją – su vėliavomis ir dainomis
Punktuose susirinktos apyrankės – įveikto atstumo įrodymai :)