Susirinkę tikri žygių entuziastai, nepabūgę tikrai bjauroko oro, šeštadienį pasinėrė į Vilniaus, o kartu ir visos Lietuvos istorijos kerus. Geras keturias valandas vaikščiojom po Žemuosius Panerius. Važiuojant Savanorių prospektu pro šalį, Paneriai ne tik kad netraukia, bet netgi atgraso savo nepatrauklia išvaizda. Atrodo, kas jau įdomaus tarybiniame pramoniniame rajone gali būti? Tačiau Titnago gatve nusukus vos vos į šoną, prasideda stulbinančios istorijos.
Pirmiausia pražygiavome labai seno kažkada Vilnių su Kaunu jungusio kelio grindinio atkarpa. Kelias ėjo mišku, nuo kurio šlaitų keliaujančius puldinėdavo plėšikai. Kelio pradžioje žmonės sustodavo pailsėti ir pasimelsti, kad jų kelionė būtų sėkminga. Toje vietoje buvo pastatytas kryžius, vėliau koplytstulpis, kuris galiausia virto koplytėle, tebestovinčia šalia kapinių iki šiol. Visiškai šalia ir gražus paminklas 1831 metų sukilimo dalyviams. Dar toliau paėję aptikome seną tarybinį kino teatrą „Helios“. Už kilometro esančiame miškelyje prisidėjome prie akcijos „Darom“ ir surinkome ne vieną maišą šiukšlių. Šiukšlių rinkimas taip pat buvo panašus į prisilietimą prie istorijos, nors ir ne tokios šlovingos – panašu, kad šiukšles bandėme rinkti iš labai seno, visai šalia gyvenamųjų namų dygusio sąvartyno, nes jos visos buvo visiškai įaugusios į žemę ir padengtos samanomis, tik kur ne kur kyšojo koks metalo ar celofano gabalas.
Pagaliau priartėjome prie įspūdingiausios kelionės dalies – po geležinkelio pylimu besidriekiančiu vandens vamzdžiu, kuriuo vietiniai labai dažnai vaikšto iš vienos pylimo pusės į kitą. Atrodytų nieko tokio, jeigu vamzdis nebūtų vos 150 aukščio, apie 200 m ilgio ir, be abejo, neapšviestas. O kai einant per jį viršuje pravažiuoja traukinys, jausmas tikrai nenusakomas. Vamzdžiu priartėjome prie dar gražesnio statinio – caro Aleksandro II-ojo statyto geležinkelio tunelio. Tunelis visai įgriuvęs, tačiau nepraradęs savo didingumo, tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Nevalingai imi įsivaizduoti, kad girdi garvežio ūžimą ir tuoj tuoj pamatysi išlekiantį jį iš tunelio glūdumos. Gražus daugelio žmonių rankų kūrinys! Ir nors traukiniai juo jau nebevažinėja daugiau nei 100 metų, tačiau jis pilnas gyvybės – jame žiemoja tūkstančiai šikšnosparnių. Jų buveinę netgi saugo valstybė. Tunelio viršuje yra ne viena atsivėrusi duobė, į kurias įlipti ir išlipti vaikams buvo didžiausias įdomumas.
Ir pagaliau, praėję Panerių geležinkelio stotį, buvusius darbininkų barakus ir kažkada buvusį kurortinį rajoną, priėjome Panerių memorialą. Ten labai simboliškai vienoje vietoje susirinkę paminklai tiek rusams, tiek lietuviams, tiek lenkams, tiek žydams, kuriuos naikino irgi įvairių tautybių žmonės. Toje vietoje nužudyta, sudeginta, palaidota virš 100 000 įvairių tautybių, amžiaus, lyčių žmonių. Vaikščiojant po tą gražų, tačiau kraupią istoriją liudijantį parką, negali nesusimąstyti apie begalybę beprasmiškų dalykų, kuriuos žmonės padaro vedami žiaurumo ir pykčio…
Žygis įkvėpė dar giliau domėtis savo mylimu miestu bei atrasti tai, kas neatrasta.
