„Nemeluojam, nors ir balandžio 1-oji,
Nemeluojam, kad 100 km nužygiuojam,
Nemeluojam, kad sunku nebuvo,
Nemeluojam, mes dažnai pakvailiojam! 😉
2017 metų balandžio 1-2 parų sandūroje įvyko pirmasis „Kertam Kampą“ organizuotas Šimtinės žygis!
Iš 19 keliautojų visą šimtinę įveikė 10 dūšelių, o savus rekordus pasiekė ir daugiau žygeivių.
„Valio“ palaikymo komandai,
„Valio“ keliautojams visiems,
„Valio“ Kelukiui visagaliui,
„Valio“, kad esam patys tie! 😉
„Ačiū“ visiems ėjusiems, prisidėjusiems ir palaikiusiems! 
Dalius
Pirmojo asmeninio šimtuko įspūdžius žeria Dovilė:
„Asmenybės virsmas, perkopus 100 km…
Jau ne vienerius metus įvairaus ilgio ir rūšies žygiai yra mano kasdienybė, galiu save vadinti tikrai nesilpna keliautoja, tačiau 100 km dar nebuvau įveikusi, tas skaičius ir traukė, ir gąsdino. Tačiau eidama „Džambulo“ keliais, pajutau, kad jau laikas ir šimtukui. Pasidalinusi šia mintimi su pakeleiviais, apsidžiaugiau, kad jau planas bręsta ir su dideliu nekantrumu ėmiau laukti balandžio 1-osios.
To, kas įvyko einant tuos 100 km, niekaip negalėjau tikėtis. Labai aiškiai supratau – 100 km, tai toli gražu ne 40, ir net ne 60, kuriuos jau buvau nuėjusi gyvenime. Einant 100 km nėra svarbiausia fizinis darbas, pasirengimas ar nuovargis. Netgi nėra svarbiausia vidinis nusiteikimas (nors, jis, be abejo, labai svarbus). Supratau, kad svarbiausia yra palaikymo komandos punktai! Visą kelią, ypač perkopus 20 km, buvo girdėti tik svarstymai, kiek kilometrų dar liko iki košės. Ir tikrai, ta viltis, kad jau tuoj tuoj ateisi, galėsi atsisėsti, pailsėti, gauti košytės, gauti padrąsinančių šypsenų, suteikė tiek daug jėgų ir motyvacijos! Neįmanoma nesijaudinti atsimenant, su kokiu rūpesčiu mieloji Viktorija apžiūrėdavo nukentėjusias pėdas, kaip klijavo pleistriukus, tepė tepaliukus ir strykčiojo, pamačiusi kiekvieną atsivelkantį į pagalbos punktą. Kaip tyliai ir dėmesingai Karolina visus stebėjo ir fotografavo, palaikydama apkabinimais ir savo kuklia šypsena. Ir kaip nuolankiai Linas rūpinosi visų krepšiais, logistika, bei tuščia tara, taip pat palaikydamas švelnia šypsena. Kas kartą išeinant iš tokio punkto būdavo liūdna, bet kartu ir džiugu, kad po keliolikos kilometrų ir vėl susitiksime.
Atsimenu, kaip ties žygiavimo viduriu pradėjo įkyriai zvimbti mintys – daugiau niekada, į jokį žygį, į jokį sportą, į jokią nesąmonę, tik gulėsiu lovoje ir nieko nebeveiksiu!!! Viename punkte, kuriame „nusirašė“ didesnė dalis ėjusiųjų, pagalvojau, gal liksiu jau ir aš. Vis dėlto labiau norėjau būti sutiktąja kitame punkte, negu sutinkančiąja, todėl pasiėmiau kojas į rankas ir nuklibinkščiavau toliau.
Naktį mus visus uždengė neperregimas rūkas. Eidamas tuo tamsiu koridoriumi, beveik nebematydamas žiburėlių nei priekyje nei gale, suvokdamas, kad eini pačia gražiausia Lietuvos giria, pajunti, žmogus, kad esi toks svarbus Lietuvai. Jeigu gali patekti štai tokią ypatingą valandą į tokią ypatingą vietą, būdamas dalimi tokio ypatingo žygio… Širdis tiesiog salo nuo suvokimo, kad esu kaip tik ten, kur turiu būti.
Paskutinė atkarpa prieš aušrą buvo pati sunkiausia. Miškas vis nesibaigė ir nesibaigė, palaikymo komandos žiburėlių vis nesimatė ir nesimatė. Tačiau jau ėmė švisti, paukšteliai vis garsiau ėmė čiulbėti, pasirodė gražuolė saulė, ir supratau, kad naktis jau baigėsi, kad laisvai nueisiu likusį kelio galą, ir kad eisiu dar ne kartą…
Sunku rasti žodžių apsakyti, ką jaučiau, ką patyriau šiame žygyje. Pasakoju ir vienam, ir kitam draugui, vis ne tai, vis lieka dar daug neišsakyta. Bet labiausiai jaučiu dėkingumą visiems kartu ėjusiems, vienas kitą palaikiusiems, kur reikia pašiepusiems, kur reikia pagailėjusiems. Ir, tikiuosi, kad balandžio pirmoji kiekvienais metais jau bus „pririšta“ prie 100-tukinio ėjimo. “
