2017.03.22. – „Pasimatymas tarp debesų“

„Kažkam tai pirmasis, pilnas didelių vilčių ir mažų baimių aklas pasimatymas. Kažkam – dar vienas – antas, trečias ar penktas. O dar kažam – jau o ho ho – kelioliktas ar net keliasdešimtas.
Vieni – nedrąsiai, kaip ir dera pirmam pamatymui, susipažinimui – kukliai apsikabinant, nedrąsiai pakštelint į skruostą. Kitiems tai – susitikimas su senu, geru, išsiilgtu draugu, šiltai viens kitam išpažįstant kas per nesimatymo laiką nutiko, įvyko. Pats šilčiausias apsikabinimas ir patapšnojimas per petį – „pasiilgau tavęs, brol, oi kaip pasiilgau, smarkiai džiaugiuos tave vėl matydamas“.
Vienam kitam tai bus susitikimas nei meilei, nei draugystei, o tik „seksui“. Išsitaškyt, išvargt, išsisportuot, išsispirituot – ir vėl į šeimą, Lietuva vadinamą. Iki kito karto kol vėlei smegenis užspaus slogutis.
O štai kai kam – tai jau ir su visam bus rimta. Meilė. Su giliais atodūsiais, tyliais gilaus jausmo išpažinimais. Gal iš džiaugsmo net išdavikę ašarą nubraukiant. Slapčia. Kad nieks nei neįtartų kaip smarkiai ir giliai įklimpta. Ypač, jei esi vyras. Kas čia per meilė akmeniui, dangui, keisto žalumo samanai, vėjo graibstymui, sniego makauzei?! Ir kam tai?! Kokia iš to nauda?! Kam tas bereikalingas vargas, laiko gaišimas?! Juk pažiūrėt į tuos kuprotuosius galima ir namie, priešais vienokio ar kitokio dydžio ekraniuką patogiai sofkutėj įsižeminus. Ir tą alaus butelaitį juk irgi savoj „chatoj“ ištriūbint možna, užuot trenkusis toliman pasvietin. Va kažkam atrodo būtent taip. Tai ir gerai, tai ir tegu. Kožnam saviškas iš razumo (ar į razumą) ėjimas.
Kalnai – labai geri mokytojai. Žinoma, jei esi pastabus ir uolus mokinys. Jie kalba tylėdami. Daug ir svarbaus. Jei tik moki išgirsti. Jų didybė, ilgaamžiškumas ir tvirtumas tarsi prikišamai parodo kokie mes nereikšmingi, maži, laikini, lengvai pažeidžiami. O tarpais ir visai bejėgiai. Ir ypač prieš juos, iškilmingus galiūnus. Iš apačios žiūrint į kopikus susidaro labai jau iliustratyvus viso to vaizdas. Tartum aukštyn labai, labai lėtai ropoja labai maži, spalvoti vabaliukai. O viršūnėj, įsismarkavus ledinburniui pūtikui, spalvotų vabaliukų svarbumas dar labiau numenksta. Kalnams nė motais, kad per trejetą dienų tau norisi pripleškint šūsnį kvapą gniaužiančių vaizdų – šiandien jie nutarė ir pasiklot ir užsiklot tirščiausiais rūko patalais. Tau varva už apykaklės? Na tiesiog būtent šiandien jie panūdo išsipraust švariai. O kitą dieną jau mielai pozuoja, gausiai saule pasišviesdami. Fotografuokit, negi gaila.
Visa tai rodo, kad čia tesi tik nekviestas svetys, savoriškas įsibrovėlis, ramybės drumstėjas. Todėl ir elgtis privalai pagarbiai, atsargiai ir atsakingai. Privalai sekti kiekvieną savo žingsnį, vaizdą prieš akis, mėgint prisijaukinti kalnus. Iki iš neprašyto svečio tapsi Jiems savu ir artimu. Kalnų draugu, bičiuliu, mylimuoju.“

Palaida Bala