„Greičiau šeštadienis. Jau drebu vien pagalvojęs apie Džambulą ir jo kariauną su legendiniu žygeiviu Daliuku priešaky“, – likus 3 dienoms iki idealiausiai „Kertam kampą“ dvasią atspindinčio žygio, feisbuke nekantravo vienas keliautojų. Laukimo ugnį interneto tyruose kurstė ir iškalbingi kadrai iš Guntauninkų kaimo Skutamojo būrio kovos su 7 kibirais bulvių, tiesioginė transliacija iš pūgos glostomo, bet nusausinto bei nakvynei paruošto tipio…
Žodžiu, lauktasis šeštadienis suprato, kad jam nebėra, kur trauktis, tad dar kiek pasimaivęs teikėsi ateiti. Penktasis Džambulas prasidėjo tą akimirką, kai vidury niekur sustojęs autobusas atvėrė duris ir paskutinius sapno likučius vaikančius keliautojus bloškė į laukiantį Daliaus glėbį.
Džambulo publika, šiemet susiklijavusi iš 40-ties panašaus gerybinio pamišimo laipsnio personų, pasižymi tuo, kad niekam nesvarbu, kiek iš tikrųjų kilometrų (o greičiausiai prancmylių) šiandien eisim, kada stosim pailsėti, kur nutūpsim valgyti. Medžioklės bokštelis? Tiks persirengimui! Griūvantis apleistas tvartas? Ideali valgykla su nemokamu wi-fi! Pažintinis 3 km takas? Jei reikės (o reikės, nes nebus kur dėtis), nueisim ir 10 km taką!
Pirmos dienos kilometruose (vienų išmaniųjų skaičiuotojų duomenimis – 38 ar 39-iuose, kitų – beveik 42-uose) monotonijai vietos nebuvo – tarsi kaleidoskopas besimainantis žiemiškas kraštovaizdis stebino, džiugino, linksmino, žavėjo. Miškinio ežero kirtimu žygį pradėjusi margaspalvė kolona netrukus jau kopė į kalną (kuris viso labo – tik sušalęs karjero smėlis, bet vis tiek kalno formos!), mynė takus puriame sniege ir slidinėjo provėžose, stypino, ropojo ir šliaužė per improvizuotą ledinės upės tiltelį, beveik pirštų galiukais cimpino pro jaučių bandos saugomas ir siaubo filmų dvasia alsuojančias atgyvenusios technikos kapines, savo žingsniais drebino niekad tiek žmonių vienoje vietoje nemačiusias atokių kaimų gatveles, kol po klajonių neaiškaus ilgio (ir dar neaiškesnio žymėjimo) pažintiniu taku buvo gautas leidimas patekti į… dvarą!
Ne, tai dar ne tie laukiamieji Guntauninkų rūmai su žadėtais cepelinais ir pirtimi – iki jų dar 10 km tamsoje. Tačiau ir Paliesiaus dvaras mus pasitiko ne tuščiomis: po apžvalginės ekskursijos neapsakomas malonumas buvo ištiesti kojas po balta staltiese uždengtu stalu bei mėgautis karšta arbata su gardžiomis bandelėmis. Poniška prabanga (ypač prisimenant priešpiečius bei pietus tvarte, lentpjūvėje ir balkiais paramstytoje pirtelėje)!
Kadangi dvaro karieta išvykai paruošta nebuvo, paskutinius kilometrus nuosavomis kojomis teko klampoti per vis storėjančią sniego dangą. Ne vienam žygeiviui ciklopo ir snaigių susidūrimo akimirkos atrodė lyg viliojantys tolimo kaimo žiburiai, bet vienintelio šiuose laukuose besiorientuojančio Daliaus skelbiami verdiktai „dar 5 km… dar 3 km… jau tik 1,5 km…“ tuos iliuzinius žiburius kaipmat užgesindavo. Kol vienas kartas nemelavo! Senoviniam laikrodžiui mušant 21 valandą, okupavom visus Pranculių trobos kampus, čiužinius, fotelius, sofas, krosnies antrą aukštą, netgi šaltąjį kambarį (ne ką blogesnį už dvaro ledaunę, tik be vyno rūsio). Kas netilpo troboje, lindo į palapines ir indėnišką tipį. Sveikos gyvensenos arba šiaip šilumos gerbėjai iškart puolė kaitinti kaulelius net dvejose pirtyse. O po tiek išlauktų gardžiausių pasaulyje cepelinų ne nuodėmė buvo jau ir palaimingai akeles sumerkti…
Žiema ištesėjo savo pažadą kaip reikiant pasiausti ir per naktį pribarstė dar daugiau sniego pudros, prie to paties nubalindama ir palapines, ir tipio gyventojų miegmaišius. Jei ne Aivaro guliašas, sekmadienio rytą visi mielai dar būtumėm pamiegoję (netgi tie su snieguotais miegmaišiais). Bet neeiliniai laužiniai pusryčiai suteikė tiek supergalių, kad daug neraginami stvėrėm savo lazdas bei kuprines ir patraukėm ieškoti stebuklingojo Džambulo. Šiai dienai prognozuojama apie 20 km kelio. Bet niekas negalėjo prognozuoti lūžinėjimų ir klimpimų į staiga po kojomis atsiveriančias pelkės akis, svaiginančio gailių kvapo (permušančio net sniego antklodes), žieminių jaučių parodomosios programos ir… pasieniečių abejingumo galimiems sienos pažeidėjams. Bene pirmą kartą žygio istorijoje Lietuvos – Baltarusijos sieną saugantys pareigūnai neišreiškė noro pasimatyti su kertamkampiečiais. „Matyt, ilgai pernai plovė nuo savo mašinos mūsų pirštų antspaudus, tai šiemet to kartoti nebenori“, – tarstelėjo kažkas, prisiminęs pernykštes eiles trokštančiųjų nusifotografuoti sulaikytųjų pozoje.
Į svetimos valstybės teritoriją neįsiveržę, apleisto Lazinkų kaimo tvartelio (vėl pasitarnavusio kaip priebėga pietums) nenugriovę, elektrinių piemenų nenutrenkti (nes ir taip jau pakankamai trenkti), sutemus pasiekėm 0 kilometrų. Tiksliau, nulinį kilometražo stulpelį, sakantį, kad čia jau pats rytinis Lietuvos pakraštys – Vosiūnai, ir jau „bolše niekuda“.
Gal kam ir nėra kur toliau, o mūsų dienos tikslas tai dar nepasiektas! Kaip ir pernai, į Džambulu vadinamą Didžiasalio kaimą įriedėjom autobusu. Vos atsidarius jo durims, būrys labiausiai ištroškusių žygeivių tekinom pasileido vienintelio legendinio baro link. Pavėluosi – ne tik staliuko negausi, bet ir per duris nebeįeisi, nes baras mažesnis už kišenę. Užtai legendinis alus pigesnis ir stipresnis už įprastą. O legendinis alaus pilstytojas (su legendiniu šunimi po baru), svečių pradėjęs laukti jau prieš savaitę, vos spėjo suktis ir šypsotis…
Prisigrožėję žiemos puošmenomis, prisikvėpavę pušų, eglių, gailių, šieno, spirgučių, cinamono kvapų, prisibendravę su pasiilgtais ar naujai sutiktais žmonėmis, vos nenusipirkę žalio namo su baltomis langinėmis bei sulipdę ir realizavę neįtikėtiną kiekį sniego gniūžčių, „Kertam kampą“ keliautojai neleistų sumeluoti: penktasis Džambulas driokstelėjo tobulai!
Emilija Karoblytė
