„Kertam Kampą“ spalio 28d. – lapkričio 2d. svečiavosi Slovakijos Tatruose. Prisiminimų nepašykštėjo po šiuos kalnus blaškęsis Vygantas Vėjas.
„Pilki pravėsusio spalio debesys tądien nei lengvėjo, nei ketino trauktis, melancholiškai drengdami ne pirmą dešimtmetį nelopytą Priespaudos aikštės asfaltą. Pro mašinų langais tekantį dulkių ir darganos mišinį vos įžiūrimi pilkavo visuomeninių bei asmeninių tragedijų pavagoti personažų veidai. Lauke susigūžusi, lyg saugotų nuo sielą veriančios rudeniškos darganos, stirksojo viena-kita žmogiška figūra, kantriai gniaužanti stingstančiuose pirštuose varganai smilkstančią cigaretę… Laukimas, ypač nežinios laukimas, gimdo norą palengva pasinuodyti.
Ankstyvas penktadienio vakaras. Kuomet didžioji piliečių dalis palaimingai rieda šiltuose dėvėtuose automobiliuose bei pradvisusiuose troleibusuose link prekybos centrų, su viltimi tuoj parsirasti į savo jaukias ar mažiau išgodotas, tačiau bent sausas irštvas, apypilniais plastiko maišeliais, palaimingai švęsti eilinės darbo savaitės pabaigos.
– Man regis, atvažiuoja, – burbtelėjo viena, vėžį sukeliančią lazdelę beplėšianti, susigūžus būtybė.
– Ne, negali būti, mums būtų per gerai, – atsiliepė kitas varganas kabliukas.
Aikštėn įriedėjo nederančiu baltumu švytintis „Kautros“ autobusas. Ėmė varstytis suparkuotų automobilių durelės, pažerdamos ne vieną dešimtį nepatiklia viltimi švytinčiom akim, sunkiais batais paautų žmogystų, bandančių paskui save vilkti mantos rinkinius. Pro lietaus monotoniją ėmė ryškėti pavieniai mėginimai sveikintis ar pažindintis. Jautėsi masės nevienalytiškumas ir akivaizdi klasifikacija į veteranus ir naujokus. Taip pat sumišimas ir veiksmų nerišlumas.
– Čia dar ne mūsų! – visomis kryptimis nuskambėjo neraminantis baritonas, sklindantis iš aktyviau po duobėtą asfaltą besiblaškančio pusamžio, tvirtokai suręsto, plikai skusta galva, vyriškio, poryškiai spiduliuojančio alfa energiją.
– Mūsų dar tik važiuoja. Skambino, kad jau netoli.
Mantos ryšuliai sunkiai žnegtelėjo į neišvengiamas balutes. Kai kurie bandė beviltiškai tikėtis sausumo, laikydami nešulius ant kupros.
Tačiau neprailgo. Po poros minučių Priespaudon įriedėjo lengvai ruda, kaip… dirvonuojanti rudens žliūgė, senstelėjusio dizaino, masinio transporto priemonė, vairuojama dviejų nenusakomo amžiaus, pripažįstančių slavų kalbas, šoferių. Kilo bruzdesys, poskubis mantos grūdimas autobuso papilvėn ir pirmos palengvėjimo šypsenos, jog mistinė kelionė į nežinią vis tik įvyks.
– Greitai greitai, grafikas grafikas, – vis pasigirsdavo alfa plikio raginimai. Nežinia, kiek tame buvo svarbos, tačiau rudens marksnos pavarginti kūneliai ir patys krumpšliai ridenosi svetimų sėdmenų per laiką ištupėtuosna krėsluosna.
Kelionė prasidėjo. Maloniai liūliavo dermantinu dvelkiančio salono šiluma, palengva peraugusi į Tropinį Karštį… Netruko pasigirsti pamatuotos nuomonės būk tai – „striptizas reikalas malonus, nu bet kai nebėr ką nusirengti, tai irgi nekažką“, bei „vairuotojas, gal prisukt gazą malonėtute?“. Deja, paaiškėjo, jog klimatronikas yra valdomas tik sustabdžius autobusą, atviortkės ir kažkokios motinos pagalba, ties galiniu ratu, atkėlus perforuotą skardos lakštą. Nors ir tai pirmaisiais bandymais nepavyko. Nėr ko per daug ir tikėtis margaspalviam taborui. Vis tiek nuojauta aiškiai sako, jog jei yra blogai, vadinasi gali būti dar blogiau. Taip ir buvo. Kauno priemiestyje iš tos pačios melancholiškos ir taip artimos lietuviškai sielai darganos pasikrovę paskutinius čigonus, išgirdome garso aparatūros darbą. Atsuktuvas ten jau negelbėjo. Tačiau buvo tame kažkas romantiško – priminė mano senelio seną patefoną, kurį vaikystėj buvom išsitraukę iš po neaišku kiek metų jį nuo dulkių saugojusios austinės staltiesės ir pabandėm su pusbroliu pasileist. Atrodo tada klausėmės Paltinienės.
Tačiau buvo ir ne tokių tragiškų kelionės momentų. Štai, pavyzdžiui, kad ir alkoholis. O kaip gi kitaip nuplauti liūdesį, rudenišką melancholiją ir likimo neapibrėžtumą? Kaip atrasti bent mažytį bendrą vardiklį toje margaspalvėje skirtingumų minioje? Jūs, mielas skaitytojau, sakysit, jog yra tokie reiškiniai kaip stalo žaidimai, liaudies šokiai, bei „pele, pele, pas ką žiedas žydi?“. Tačiau kas juos drįs kultivuoti šokčiojančiame, tropiniu karščiu dvėsuojančiame autobuse? Mes tikrai jautėmės ne to čia susirinkę. O ir vėlesniam neramiam miegui ankštose sėdynėse šioks toks anestezijos laipsnis tik gelbsti. Nors buvo ir praleidusių šią varganų pramogų dalį. Mes jų nesmerkiam. Jie mūsų, tikėkimės, irgi.
Pakeliui išsiaiškinus šoferių savybę sustoti tik pasireiškus visuotinei protesto akcijai, arba įgyvendinti savo gastrocentristinę aistrą- vidurnaktį gausiai pasimaitinti – ryte pasiekėm bazinį tramplyną į savo galutinį tikslą. Štrbske Pleso. Nykokas miestelis. Ypač tokiu pereinamuoju sezonu. Alpinistų jau nedaug, o slidininkų irgi dar nėr. Bet mums tas tik į naudą – nemėgstam žmonių. Ypač tokių, kurie nejaučia potraukio šlapti ir purvintis sulinkusiomis nuo naštos ar ilgo ėjimo kojomis. Vos pramankštinę sutinusias nuo ilgo knapsojimo autobuse čiurnas, buvom išmėtyti po dvarponio arklides primenančio barako celes. Kai kam netgi pasisekė – gavo palocius su atskiromis voniomis, virtuvėlėmis ir netgi uošvio kambarėliais (uošvienei ten per gerai, nes buvo mažas langelis). Gyvensim ten dar bent tris paras, tad nėr ko priprast- valandos bėgy tapom surikiuoti pirmajam pasivaikščiojimui. Žvalgyba prieš Rojaus paieškas, taip sakant. Na, tai ir patraukėm. Man teko perspektyvi Galinio Inkaro, arba kitaip – besikankinančių klipatų pribaigėjo – funkcija. Už tai gavau netgi raciją, kad per daug neįsijaučiau ir galėčiau siuntinėti vadui vienišus prakeiksmus, beigi dejones.
Betaukšint trekingo lazdoms, nieko labai įdomesnio ir nebuvo – kalnai ir kalnai, kol nepriėjom ežerėlio su pakrantės chata – Popradske Pleso. Ten tai jau gavom pavalgyt, alaus ir, kas smagiausia, nemokamą vietinio „duokim garo“ tipo kolektyvo pasirodymą saulės nutviekstoj terasoj. Patinginiavom gerą valandą. O gal ir pusantros. Po to vėl įprastos kankynės – kopimas į beveik dviejų tūkstančių metrų balnelį. Čia jau atsirado ir keletas lavonėlių, praskaidrinusių monotonišką logistiką. Ne visi viršun užkopė. O gaila, nes viršūnė mus pasitiko su smagiu vėjeliu, lengvesnes merginas gebančiu netgi panėšėti po pusmetrį į šoną. Šiaip ne taip pavyko ir masiškai nusifotografuoti. Nors nereikėjo to „duokim garo“ chatoj, nes jau pusiaukelėj žemyn tapo aišku, jog neišvengsim ciklopų panaudojimo – tamsa tykojo jau ne už kalnų, o visai šiapus. Bet nėra to blogo, kas neišvirstų į dar baisesnį – eiti apgraibomis naktį į kapines. Visada mėgau kapines naktį. Ten atradom, be visų spalvotų kryžių, creepy koplytėlės ir slovakų alpinizmo Tėvui skirtą kenotafą. Tas senis buvo sugebėjęs XX a. pradžioje kažkur Tatruose gauti galą, dėl ko jo kenotafinė bronzinė nosis buvo visa nutrinta iki švytėjimo. Matyt, vietiniu šamanišku papročiu, tikintis apsaugos nuo kalnų dvasių. Patryėm tą nosį ir mes. Įtariu, smarkiai pagelbėjo, nes tolimesnė kelionė darėsi vis smagesnė ir vizuališkesnė. Po kapinių jau nebežinojom kiek mūsų yra ir kas kuria kryptimi traukia, tad pasigrupavom apgraibomis ir šventos nosies vedini parpėdinom barakan. Negi taip imsi ir eisi miegot? Kur tau! Shoppingo variantas atpuolė, kadangi su ciklopais gyventi moka tokiu metu tik KK taboro gentainiai, tad pagal nuogirdas pabandėm išžvalgyti vietinį pramogų pasaulį, kas baigėsi keliolikos paklaikėlių pasisėdone vietinėj „marceliukės klėty“. Nieko rimto.
Kitą rytą pasiryžom įveikti planą minimum, taip tikėdamiesi grįžti bent su šviesa. Planas minimum buvo apeiti vieną kalnagūbrį geltonąja trasa, palei krioklius. Krioklius pasiekėm. Spalvingai pasifotografavom, sukrovėm auką savo dievui Kelukiui ir patraukėm tolyn. Tiksliau – aukštyn. Oras taisėsi vis niūkesnis ir niūkesnis. Kilstelėjo vėjelis. Prasidėjo GRANDINĖS. Kačiukai kniaukė po kojomis, tapę jau nebe pramoga, o praktiškai – būtinybe. Užsikaroblinom. Atsivėrė apniukusi, bet turtinga kalnų ožiais plynaukštė, su ežerėliu, protakomis ir poslidėmis uolaitėmis. Grynas nesmagumas.
Matyt, nenorėdamas įpulti į komforto zoną, kylant vėjui, slidumui ir niūkanoms, mūsų alfa vedlys staiga apgręžė koloną ir pasiuntė visus… atgal. Namo. Tuo pačiu keliu. Nu gerai – einam. Sutikom visą bandą kalnų ožių, nusičiūžinėjom grandinėmis, radom ties kriokliais saulėkaitą ir pietavimo malonumus su pasisėdėjimu ir pasiplepėjimu. Ir tikrai, net nesutemus, parsibildenom namop. O čia dar ir veikantis shoppingas, ir bendra pasisėdonė „Stara Počta“ viešbučio picerijoj su stalų perstumdymu, beigi žvakių padeginimu protėviams atminti… Neklauskit, nes nelabai prisimenu, kada ir kodėl nuėjau miegoti, bet širdy likęs koks tai nesveiko malonumo jausmas.
Kitą rytą jau buvom ne tokie durni ir kėlėmės valandą anksčiau, bet dar prisidėjo ir žiemos laiko sukiojimo aplinkybė, o dar laiko juostų skirtumas, tad ne visi žinojo, kada iš tikro čia mes atsikėlėm, tačiau pavyko. Per dvi dienas jau spėjom apytiksliai įvertinti tautos pajėgumus judėti raižyta vietove, tad planų maximum net nebekėlėme, o užgriebėm vakar neįgyvendinto maršruto priešpriešinę dalį su smagios viršūnėlės, Prednė Solisko, paėmimu. Mano, Galinio Inkaro, postui tuo tarpu ėmė kilti pirmosios grėsmės, nes po geros pasisėdonės galiorka jau pragydo anekdotais ir eilėraščiais, kas pasižymėjo padažnėjusiais stabtelėjimais išsijuokti. Tačiau visi savo dienos planus įgyvendinom, o diena pasitaikė stulbinančiai vaiski ir saulėta, ką dar užsmagino viršuje atrastas kabokėlis, suteikęs nemenką dieninę pasisėdonę, tad, kad ir kaip ilgėjausi, pagiežos iškreiptų fizionomijų mūsų būryje neatradau. Paknopstom nusileidom su fotosesijinėm pertraukėlėm, vakare vėlgi „rimtai aptarėm reikalus, bei pasiekimus“ ir tiek tos dienos. Bo ryte laukė pakavimasis, beigi galutinio savo tikslo – kopimo į dangų – perspektyva. Sapnavau kažką klaikaus. Celės bendrininkai knarkė. „Simfonijų palata“.
Ankstų rytą pasibaladojom autobusu į kažkur ir patraukėm į Pasakų Mišką. Šimtai kubinių metrų privartytos medienos ir spyglius pametę maumedžiai, stirksantys vidury kylančio tirštai kamuoliško rūko, žadėjo sodrią perspektyvą. Taip ir buvo. Kilom vis aukščiau ir aukščiau, sutikdami tai kokį vietinės prekių pristatymo vergijos nešiką, ant medinio karkaso tempiantį už save didesnį dėžių obeliską, tai nieko nebijančią, palei kojas vingruojančią, lapę, tai kokį lietuvišku patiekalų meniu pasiegzotinusį bariuką. O tas, dar apačioj besiformavęs rūkas, irgi vis kilo ir kilo, kol suformavo po mumis širmą, lyg iš Haufo pasakų, dvasiomis alsuojantį kilimą… Taip ir užkilom. Į dangų. Viskas. Pasijutom suvienytas dvasioje ir danguje Taboras.
…tačiau, kaip kiekviena didi tauta ir civilizacija turi pradžią, apogėjų, bet ir žlugimą, taip ir mes – pabirom ir ėmėm degraduoti žemyn ir žemyn… link šoferių ir rudo lyg… jau minėjau… autobuso…. Bet tai jau kita istorija ;)“.
