Iš Slovakijos Tatrų pasiblaškymo drauge su KK Laima B. grįžo, nešina tokiais įspūdžiais 🙂
„Mano pirmas kartas arba kokie Jie į mus panašūs
Ne, tai ne apie tą pirmą nelabai sklandžią naktį po vestuvių. Kai jaunikis sunkaus, arielkos iškamuoto kūno niekaip nevalioja pristatyt jaunajai. Ir katros rūgšti, bet vis dar vos vos ko tai besitikinti mina jau nieko gero nežada.
Ir ne apie pirmą bučkį į skystais paaugliniais gyvaplaukiais pamargintą žandą. Nooors, kuria tai filosofine linija einant, iki to galima gana greitai nukakt. Žinia, kaip kartais tikėtai kitiems ir netikėtai sau pačiam apsunkėja kūnas, kad Kalno viršūnėn nebent kranu tegalėtum jį užkelt. Lygiai kaip tam jaunikiui. Arba kaip nedrąsu pradėt kopt, kai pačiam viršuj regi vos krutančius mažiulyčius spalvotus vabaliukus. Jie atrodo nepasiekiamai toli. „Ai, gal nelipt, gal nevaliosiu. Atilsio trūkums, nelengva naktis autobuse…“. Nedrąsu, pasitikėjimo savim mažoka, sakytum, lyg prieš tą pirmą bučkį.
Taigi, pirmas (žinau, ne tik man) dviejų jau tikrai labai skirtingų kūnų ir sielų – Kalno ir žmogaus susidūrimas, apsiuostymas, susipažinimas, apsikabinimas, draugiškas (arba nelabai) atsisveikinimas.
Dabar prisiminiau, kaip pirmos dienos Kalnas, vardu Šeštadienis, romantikus tiesiog išvijo, iššlavė, nupūtė. Su visom jų romantikom žemyn – „k čiortavoi materi“. Ir kuo mes Jam neįtikom?! Kai tuo tarpu Kalnas, vardu Pirmadienis, buvo nepirmadieniškai draugiškas ir pakantus, lyg senas geras bičiulis. „Dainuokit, pozuokit, aluokitės, brendžiuokitės, ant mano nugaros kėdes statykitės, vėliavom plaikstykitės, žodžiu, leidžiu viską kas tik jūsų durnosna galvosna šauna.“. Pasirodo, Kalnai visai kaip mes, žmonės. Kožnas su savo nuotaikom, charakteriu, gerom/blogom dienom, draugiškai ištiestom rankom ar abejingai atgręžtom nugarom. Reikalaujantys sau deramos pagarbos, žinojimo iš kurios pusės prieit, kokiu tonu užkalbint, kaip žemai nusilenkt ir kiek ilgai svečiuotis. Ypač jei nesi tikras, senas Kalnų draugas, kuris Juos besąlygiškai myli ir lanko kasmet. Būk labai atsargus ir dėmesingas, jei Jiems kol kas esi tik nematytas prašalaitis, nedrąsiai slystančiais padais braukiantis per Jų akmeninius kūnus.
Na tai ką, jei įsimylėt iš pirmo žvilgsnio ir „atsiduot nedraugavus“ neišėjo, ne bėda. Juk dar turim antrą ir trečią žvilgsnį. Tai iki kito susižvalgymo, sekančiais metais, įnoringieji, gražieji, paslaptingieji!
Putlūs debesys, tarytum karvių tešmenys
Kiti aštrūs, tarsi peilių ašmenys
Smingantys įkalno nuogąnugarą
Iki pačio akmeninio stuburo
Saulė liežuviu per dangų liežia
Neša dienągaivią, vaiskią, šviežią
Vėjas pirštais švelniai debesį kutena
Krūva pirdžių į viršukalnę tursena
Ko anie ten lipa, ko ropoja?!
Rizikuoja savo rankom, kojom
Gal jie traukia pasiskųst Dievuliui?
Kurs ant debesio, sukeitęs kojas, guli.
O Dievuliui linksma, juokas ima
Iš keistų žmonių užsiėmimų
Jis įsipila kefyro, bulkos laužia
O žmogiukai jau pakalnėn šliaužia.“
