Rugsėjo 23-24 d. „Kertam Kampą“ gausiu autobusiniu ekipažu organizuotai dalyvavo tarptautiniame IML (International Marching League) rengiamame kasmetiniame dviejų dienų pėsčiųjų žygyje Čekijoje, Brno apylinkėse. Štai kokius įspūdžius parsivežė „kampietė“ Karolina.
„ Na štai, vystė vystė ir pagaliau išvystė Pranculis su Perkūnaičiu, oi, Cimbolaičiu, kad reikia „Kertam Kampą“ komandai nulėkti į tarptautinį žygį.
Nė nespėjome visi susėsti į autobusą Vilniuje, o juoko ir geros nuotaikos iškart netrūko. Sulaukėme vėluojančios Margaritos, o Irenos pasiūlymas, kad „juk galim ir be Margaritos pradėti“, sukėlė nemažą juoko audrą. Surinkę visus žygeivius, kurie, beje, buvo iš įvairių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus – pasienyje apvažiavę partrenktą briedį, sėkmingai kirtę Lenkiją ir Čekiją, pasiekėme kelionės tikslą. Dar prieš išvykstant Dalius prašė, kad ramesni sėstų į autobuso galą, mažiau ramūs – į priekį. Tačiau mes visi daugiau-mažiau buvom ramūs! Keista, bet jau apie vidurnaktį autobuse buvo tylu.
Penktadienį dar iki pietų įsikūrę kempinge išėjome užsiregistruoti į žygį, kad ryte nereikėtų stumdytis su minia kitų. Nuo kempingo iki starto vietos – apie 4 kilometrus. Taigi neskubėdami išėjome, o kai kurie liko kempinge, nes Dalius pažadėjo grįžti po poros valandų ir surengti žygelį palei ežerą, šalia kurio gyvenome. Na, bet žinote Dalių – jei jis taip pasakė, nebūtinai taip ir įvyks. Galiausiai tie, jo nesulaukusieji, patys išėjo pasivaikščioti palei ežerą, aplankė pilį. Didelių įspūdžių visgi neprasinešė.
Trasos buvo 10, 20, 33 ir 42 km. Kiekvienas rinkosi pagal savo galimybes, tačiau dauguma nuėjo daugiau nei oficialus kilometražas. Dėl neaiškių žymėjimų daug kas klaidžiojo: tai ne ten pasuko, tai nepasuko, kur reikėjo. Štai vieni mūsiškiai nuklydo net 10 kilometrų ir tik tada nusprendė, kad tokio atstumo atgal neis, todėl grįžo tramvajumi. Daug panašių įspūdžių aplink skambėjo: „ėjau 33, nuėjau 40“, „ėjau 42, nuėjau 50“. Maršrutas nebuvo lengvas, tačiau be galo gražus. Praktiškai visą kelią žygiavome aukštyn – žemyn, bet uždusę kopdami į viršų, turėjome daug laiko grožėtis peizažais, o tuo pačiu ir atsikvėpti.
Sekmadienį jau ne visi išėjo į žygį. Vieni sėdo į tramvajų ir išvažiavo pasibastyti po miestą, kiti prie jų prisijungė po žygio. Žinoma, buvo ir tokių, kurie abi dienas po 42 km nuėjo. Antrosios dienos maršrutas taip pat buvo vaizdingas, tačiau ne toks įdomus, nes tuo pačiu keliu mums teko kursuoti iš kempingo į žygio starto vietą (ar tramvajaus stotelę) ir atgal. Tiesa, kelias buvo lygesnis nei pirmąją dieną.
Pasibaigus žygiui, nelikome nepastebėti. Pasirodo, organizatoriai nusprendė apdovanoti gausiausias komandas. Taigi mes, atvykę iš mažos Lietuvėlės, nušluostę nosis kur kas didesnėms šalims, užėmėme antrąją vietą bei gavome taurę! Ir visai nesvarbu, kas kiek nuėjo, svarbiausia, kad mūsų buvo daug ir mes buvome jėga.
Atskiro žodžio verti Daliaus mokiniai. Jie tiesiog fantastiški. Viena mergina ir keturi vaikinai abi dienas nuėjo po 42 kilometrus! Visi buvo stebėtinai ramūs, o grįžtant autobuso priekis net ėmė juokauti, kad jie tokie tylūs, jog jų turbūt net ir nebuvo kelionėje.
Jei ketvirtadienio vakarą susėdome į autobusą tarpusavy beveik nepažįstami, tai sekmadienį, prieš išvykdami namo, vakarieniavome kaip viena didelė šeima. Būti žygeiviu yra nepakartojamas jausmas, o kai aplink tave dar ir tiek bendraminčių, tai išvis fantastika. Nuoširdus „ačiū“ suorganizavusiems ir dalyvavusiems!“.
