Kartais mes tiesiog čiumpame kuprinukes ir pasileidžiame nuotykių ieškoti draugų ir bičiulių organizuojamuose renginiuose ar ten, kur mūsų smalsios nosys veda!
Rugsėjo 21 d. aistringiausios KK naktibaldos nusibeldė į Vilniaus oro uostą pasitikti parskrendančios puikiai Rio pasirodžiusios Lietuvos parolimpinės rinktinės. Pasidabinę tautinėmis spalvomis, vėliavomis, palaikomaisiais plakatais, petys petin susirėmę su kitais gerbėjais, žurnalistais bei sportininkų artimaisiais, su didžiausiu azartu skandavome „valio“ ir „ačiū“.
Rugsėjo 17 d. nemažos KK pajėgos dalyvavo įskaitiniame kasmetiniame Pėsčiųjų žygių asociacijos (PŽA) „Birutiečių“ žygyje Alytaus apylinkėse. Draugiškai jau iš tolo mojavome kontrolinių punktų budėtojams, pažįstamiems iš ankstesniųjų metų. Matėme ir netikėtą šernų paradą, kirtusį mūsų trasą, taip pat pirmą sykį peržygiavome naujuoju Alytaus Baltosios Rožės tiltu. Nuostabus oras, bendražygiai beigi pramogos ir nuotaika – keturios dešimtys kilometrų visai neprailgo. 
Idėja rugsėjo 14d. pasikultūrinti Kauno jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ organizuojamų „ Jaunimo dienų“ atidaryme ant Lampėdžio karjero bangų kilo spontaniškai, iš atsitiktinai pasidalytos renginio nuorodos. Susiformavo rimtas KK 10-ies baidarių dalyvių tandemas, ir, pasiblaškę po besikamšaliojantį Kauną, pagaliau nudreifavome link antvandeninės scenos. Į ją Vidas Bareikis, o vėliau ir Linas Adomaitis, atvyko valtimi. Aplink susirinko pačių įvairiausių vandens transporto priemonių ir gausybė pažįstamų ir mylimų veidų jose. Oras pasitaikė ypatingai geras – šiltas, be vėjo. Ramiai besileidžiančią saulę ilsėtis lydėjo jau pakilęs pilnutėlis mėnulis (kuriam Alinos Orlovos stiliumi Bareikis odes traukė). Vanduo prilygo šiltutėlei arbatai, tad paskutinės dainos metu Vidas įsibėgėjęs nėrė į žiūrovų vienai dienai „užaugintą” valčių mišką. Linas Adomaitis scenoje pasirodė kiek bohemiškame amplua – raitytais ūsais, smailia barzdele ir švarku. Traukė viską – nuo naujausių iki pačių pirmųjų, dar L+ laikus siekiančių savo hitų. Net negalima būtų teigti, jog muzika buvo vakaro vinis. Vinis buvo ta žmonių „sriuba”, kurioje mezgėsi draugiškos kalbos, į ritmą kilojosi irklai ir iš kurios sklido atlikėjams pritariantis choras. Ir vinis buvo iki vėlumos visiškai užsipildęs, nuo judesio net liulantis krantas, bei fantastiškos šviesos, kurios pasakiškai nudažė vandenį ir atsipalaidavusius veidus. Nuostabi organizatorių idėja, virtusi neapsakomai magišku vakaru – viena iš tų patirčių, kurių, kitai tokiai progai pasitaikius, tiesiog nevalia praleisti!
