„-Tai ką veikei savaitgalį?“
„-Sukau ratus aplink Radviliškį“
Sukom…ir…sukom…ir…sukom…Bet apie viską nuo pradžių.
Į PŽA žygį „Pergalių ir kovų keliais“ tarp Baisogalos ir Radviliškio „Kertam Kampą“ susiruošė ne tik nedideliais įprastai „sumestukiniais“ ekipažais, bet ir visu KK mikriuku, beigi visa palaikymo komanda. Galimi atstumai buvo 30, 50 ir 100 kilometrų. Dalis „kampiečių“ pasirinko trumpesniąsias trasas, ir jas be vargo įveikė. Visgi toliau seka įspūdžiai tų, kurie pasiryžo kulniuoti visą 100 (mat ir aš ten buvau, kojines keičiau, arbatas ir kavas gėriau).
Startavome didžiule bendra procesija, su palaiminimo žodžiais. Trasa vedė vieškeliu, kur „košė“ netgi nemenkai atšiaurus vėjas. Tačiau nuotaikos pakilumo nupūsti anei atšaldyti tikrai nesugebėjo. Pasikrykštaudami, pokštaudami, jau skaičiuodami, kiek kilometrų nuėjome, o kiek gi dar liko, ėmėme iš pateikto kontrolinių punktų sąrašo braukyti praeituosius. O Kiekviename jų mūsų laukė emblemuota, mylinti, pasitempusi, operatyvi palaikymo komanda. Jovita, Inga, Dovilė su svajonių vairuotoju Glebu buvo vizija!! Nespėji prieiti, o rankoje neštas vandens buteliukas jau pakeistas nauju, pilnu, sumuštinis burnoje, o veidas tepamas priemone „kad žandukų nenugairintų“. Ūpą (ypač naktį) kėlė muzika ir masažas. Ir taip visur visur, net tarp punktų!
Kelias sulindo į mišką, po to grįžo ant žvyro, palei kukurūzų ir kopūstų laukus, vėliau „perlipo“ ant asfalto. Pastarasis kurį laiką mane džiugino, nes sutemus jau buvo pabodę nuolat žiūrėti tik į apšviestą ratą prieš save, saugantis didesnių akmenų po kojomis. Lygiu, nors ir kietu keliu žygiuoti man buvo visai smagu. Du kartus gavome organizatorių košės, o vietiniai gyventojai lepino pintinėmis obuolių – ryte net iškeptų – gandus girdėjau ir apie tortą…
Gerokai perkopus į antrą trasos žemėlapio pusę, dėl pasijaukusių aplinkybių vėl į kelią patraukiau viena. Įdomu dabar iš šalies vertinti tai, kas darosi galvoje po 70-ies jau nueitų kilometrų, 2:30 val naties, kai nesigilini į patį faktą (naktis, juodutėliai vieškeliai, vėliau – net tamsiuoju paros metu judrus kelias), o tu žinai tik viena – reikia NUEITI. Susirūpinusių organizatorių paprotinta, dėl saugumo visgi palaukiau ėjimo kompanijos. Lyg tyčia, prieš pat griovius, kuriuos reikėjo „perropoti“, labai piktai sustreikavo kelis. Kaip tik su savo gelbėtojais nuo vienatvės buvome aptarę, kad einasi tikrai sklandžiai ir, palyginti, lengvai, ir kad tik kažkoks netikėtas staigus negalavimas galėtų priversti „nusirašyti“ nebaigus trasos. Gerokai įsismagino ir peršalimas mano gerklėje, darėsi sunkiau kvėpuoti. Tai buvo tas kritinis taškas, kuriame nebaigta trasa jau neatrodė tokia bloga mintis…
TAČIAU. Prisivijome Dalių, Dainių ir Andrių (praminiau juos žygio Trejybe ;)), o pasiekę vieną iš paskutiniųjų punktų, prie laužo radome dar dalį Šeimos, ir žygio ūpas grįžo su nauja jėga. Visgi paskutinė 20-inė ėjosi tik sunkyn ir sunkyn. Paryčių šaltukas išdykavo ne tik pievose – mums šarmojo ir pirštinės, ir šalikai, ir gobtuvai. Tuo metu vidury pievų privažiavęs Mikriukas net ovacijas ir pasišokinėjimus savyje dar privertė surasti. Trumpai šnektelėję, šio to saldaus maktelėję, nukulniavome toliau, nes noras ATEITI jau buvo likęs vienas vienintelis mūsų galvose.
Ir tada prasidėjo tie paskutiniai 4 (Sizifo) kilometrai… jie vis nesibaigė ir nesibaigė: paskutiniame kontrolės punkte mus nudžiugina, kad liko tik 4km, nuėję turbūt 2km pažiūrime į GPSą, o jis rodo 4!! Žinome, kad iškart už „Radviliškio“ ženklo jau finišas. O! Ženklas! Jau šokam pergalės šokius!! O ženklas…dar ne Radviliškio. Taip vis ėjom ir ėjom, rodės, kelias taip ir nesibaigs… Nebuvome paskutiniai, bet mums prieš nosis jau pradėjo nuiminėti markiruotes…o mes vis ėjom. Tačiau finišas buvo epinis. Su trenksminga „Juoda Orchidėja“, begale glėbių ir šampanu. Įveikti tokį iššūkį – didžiulė pergalė prieš save. Bet jei tokiam iššūkiui ryžtis – tai tik su tokiais bendražygiais ir palaikymu!! Ačiū visiems ir kiekvienam – tai be abejonės bus vienas iš tų dalykų, apie kuriuos nepavargsiu pasakoti visą gyvenimą.
PS. nugirdau žygeivių juokelį: 100-ukininkai po finišo renkasi pratęsimui, ir vakare eina dar 10 km 😉
Kamilė
